Žemaitija / Samogitia

Pristatome Žemaičių krašto archeologų, istorikų, literatų, kalbininkų, meno ir kultūros istorikų bandymą aptarti istorijos ir kultūros faktus, įvykius, lėmusius ir lemiančius Žemaičių išskirtinumą ir savitumą. Ši knyga mus kviečia pažvelgti į žemaičių kultūros kūrėjų idealų viršūnės, į netekčių ir tragedijų, kurios yra išlikimo istorijoje, kainą. Žemaičių etnosas niekada nebuvo sukūręs savo valstybės, tačiau jau XIII amžiuje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje turėjo ryškią autonomiją, kuri įvairiais valstybingumą ir etniškumą apibūdinančiais terminais ir sąvokomis reiškėsi iki pat 1926 metų. Taigi knygoje analizuojama ir tyrinėjama, kokios aplinkybės skatino žemaičių savimonės formavimąsi ir tam tikrą etninį, administracinį ir netgi politinį separatizmą, kurio daugelis dėmenų iš esmės išnyko tik Lietuvos Respublikos metais (1918–1940). Tikimės, kad ši knyga suteiks naudingos ir naujos informacijos, sužadins norą kaskart vis grįžti, vėl praverti muziejų, bažnyčių, dvarų, senųjų vienuolynų duris arba užkopti ant Žemaičių didkalnių – Šatrijos ar Medvėgalio, nuo kurių atsiveria pačiõs gražiausios žemės toliai. Krašto istorija atsiveria nuo kalnų viršūnių, slūgso žemės gelmėse ir visų mūsų likimuose.