Atsimokymas

Naujosios Vidmanto Elmiškio poezijos knygos „Atsimokymai“ lyrinis subjektas labiausiai pasikliauja išmintimi. Iš dabarties būsenų ir įgytos patirties jis (kartu su autoriumi) apmąsto nueitą kelią kai kada praeities pakelėse pastebėdamas kokį nors asmeninį išgyvenimą, kai kada Biblijos ar literatūrinį, kultūrinį, mitologinį motyvus, kurie nebūtinai tampa konkretų eilėraštį atrakinančiu raktu, bet būtinai daro įtaką esamojo laiko išminties ir būsenų spalvoms.

Kas be ko, autorius nevengia ironijos bei autoironijos (be šio komponento tai nebūtų V. Elmiškio rinkinys), tačiau jų paskirtis čia netikėtai gilesnė, nei įprasta: jiedvi pasitarnauja kaip viena iš priemonių egzistenciniams klausimams kelti ir lyriniam subjektui išsiduoti, kad tikslių (bent jau ryškiai konkrečių) atsakymų jis neturi, o gal ir nesiekia turėti, nors skaitytojas tuos atsakymus sau gali susiformuoti.

Saikas, gera poetinė klausa, išmintis turbūt ir yra tos būtinos dedamosios dalys, leidžiančios autoriui priartėti prie viename eilėraštyje išsprūdusios siekiamybės: liudyti tiesą einant sausu jūros dugnu.