Džinų išrinktoji. Pirma knyga

New York Times ir USA Today bestselerių autorė!

„Meistriškai Mafi parašytame romane pasakojimas audžiamas iš likimo kerų ir pavojų, draudžiamos meilės ir dvaro intrigų, magijos ir maišto.“ – Cassandra Clare, New York Times bestselerių autorė

Visas pasaulis Alizę laiko nieko verta tarnaite, ir niekas nežino, kad iš tiesų ji – pradingusi senovinės džinų karalystės sosto paveldėtoja. Ji nuolat ieškoma, todėl priversta slėptis visiems puikiai matomose vietose, kad neišsiduotų ir išvengtų pavojaus.

Bet vieną dieną ji suklysta.

Sosto įpėdinis Kamranas girdėjo, ką byloja pranašystės, ir žino, kad žiauriai pabaisai lemta nužudyti jo karalių. Karalystei sparčiai nyrant į sutemas, Kamranas beviltiškai ieško tamsos šaltinio. Bet kuo įtartinesnė jam atrodo tarnaitė keistomis akimis, kuo daugiau apie ją sužino, tuo sunkiau išlikti abejingam. Net jei įsimylėti tokią merginą kaip Alizė reiškia išsižadėti visko, kas jam brangu.

„Džinų išrinktoji“ – tai romanas apie dviejų karalysčių nesantaiką, apie uždraustą meilę ir seniai pamirštą karalienę, kuri turi įveikti tamsą, susigrąžinti sostą, atkurti karalystę ir išgelbėti savo tautą nuo vargano gyvenimo.

„Pasiruoškite būti sunaikinti – ši knyga suspaus jums širdį ir privers ją smarkiai plakti, o pabaiga paliks be žado.“ – Stephanie Garber, New York Times bestselerių autorė

– Kas tu? – sušnabždėjo Kamranas.

Ji kilstelėjo smakrą ir prasižiojo iš nuostabos. Atidžiai žvelgė į jį plačiai atmerkusi spindinčias akis, regis, suglumusi ne mažiau už princą. Kamranas guodėsi bent tuo, kad jiedu vienodai vienas kitą trikdė.

– Ar pasakysi, kuo tu vardu? – paklausė jis.

Lėtai, lyg dvejodama ji papurtė galvą. Kamranas pasijuto lyg paralyžiuotas. Negalėjo paaiškinti kodėl; regis, jo kūnas lyg inkaras buvo pritvirtintas prie jos kūno. Jis artinosi prie merginos palengva, stumiamas jėgos, kurios nė nesitikėjo suprasti. Tai, ką vos prieš kelias minutes būtų pavadinęs beprotybe, dabar jam atrodė svarbiausia: patirti, koks būtų jausmas laikyti ją glėbyje, įkvėpti nuo jos odos sklindančio aromato, priglausti lūpas jai prie kaklo. Menkai suvokdamas, ką daro, palietė ją – lengvą kaip oras, gležną kaip blėstantis prisiminimas, – pirštų galais brūkštelėjo jai lūpas.

Ji pradingo.