Europos šaknys ir mes, lietuviai

Kas, jeigu seniausios Europos šaknys slypi ne Romoje ar Graikijoje, o čia – tarp mūsų?

Ši revoliucinė knyga meta drąsų iššūkį viskam, ką manėte žinantys apie senąjį žemyną. Remdamasi istoriniais šaltiniais, senaisiais metraščiais, kalbotyros įžvalgomis ir geografine analize, Jūratė Statkutė de Rosales atveria alternatyvią Europos praeities versiją, kurioje baltų civilizacija užima ne paraštes, o centrinį vaidmenį. Ar galėjo būti, kad senovės gotai, vandalai ar net kai kurios romėnų grupės turėjo baltų šaknų? Kodėl mūsų istorinės atminties peizaže tiek daug baltųjų dėmių?

„Europos šaknys ir mes lietuviai“ kviečia į įtraukiančią kelionę per nutylėtą istoriją, atskleisdama, kad galbūt būtent mūsų protėviai buvo vieni iš pagrindinių Europos tapatybės kūrėjų. Knygoje keliamos stulbinančios hipotezės apie gotų ir net romėnų ryšius su baltais. Ji atveria duris į paslėptą istoriją, kurios ilgus amžius nenorėta matyti – istoriją, kurioje baltai, o ypač lietuviai, tampa ne paklusniais Europos paribio gyventojais, bet aktyviais jos kūrėjais.

„Europos šaknys ir mes lietuviai“ – tai provokuojantis, bet kruopščiai argumentuotas pasakojimas, kviečiantis ne tik permąstyti mūsų praeitį, bet ir iš naujo įvertinti lietuvių kultūrinę bei istorinę reikšmę Europoje.

Tai ne tik istorinis tyrimas – tai manifestas prieš nusistovėjusias dogmas, kvietimas permąstyti, kas mes esame ir kokias šaknis iš tikrųjų turime. Kiek faktų paslėpta, kiek istorijų perrašyta, kiek mūsų tapatybės – nutylėta? Autorė drąsiai tvirtina: mūsų protėvių pėdsakai driekiasi nuo Baltijos jūros iki Pirėnų pusiasalio, o senovės lietuvių kultūra galėjo turėti lemiamą įtaką visos Europos veidui.

Ši knyga skirta tiems, kurie nebijo nepatogių klausimų ir ieško gilesnės tiesos apie mūsų vietą Europos istorijoje. Nacionalinis bestseleris išleidžiamas su papildyta svarbia informacija ir pirmą kartą – su išsamiu žodžiu J. Statkutės de Rosales kritikams.

Jūratė Statkutė de Rosales – iškili baltų proistorės tyrėja. Gimė 1929 m. rugsėjo 9 d. Kaune. 1944 m., traukdamasi nuo sovietų okupacijos, emigravo į Vakarus. Nuo 1950 m. gyveno Venesueloje, nuo 1985 m. buvo šios šalies didžiausio tiražo savaitinio politikos, ekonomikos ir kultūros opozicinio žurnalo „Zeta“ vyriausioji redaktorė. Yra gavusi aukščiausius Venesuelos bei Karakaso ordinus, apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi (1996), jai suteiktas Vilniaus pedagoginio universiteto (dab. Lietuvos edukologijos universitetas) garbės daktaro (Honoris causa) vardas (2011). Mirė 2023 m. rugsėjo 4 d. Karakase, sulaukusi 94-erių.