Gelmių šviesa

Visos žmonių baimės suteka į Pojūrę, kaip kad upeliai ir upės į jūrą. Žmogaus baimė turi siaubingą galią. Ji viską keičia, viską iškreipia, visus varo iš proto. Baimė – tai juodos įsčios, kur gimsta ir klesti pabaisos.

Povandeniniai Miriado dievai tokie pat tikri, kaip krantų linijos ir srovės, ir tokie pat negailestingi, kaip vėjai ir verpetai. Bet vieną dieną dievai susikovė, jie draskė vieni kitus į gabalus, žuvo šimtai salyno gyventojų, o Miriadas pasikeitė amžiams.

Nuo tų įvykių praėjo daug metų. Gyvenimas Miriado salyne tęsiasi lyg niekur nieko, nors dar ne visi pamiršo, ką reiškia bijoti jūros ir saugotis dievų pykčio. Kreivose Slapūnės Svajos gatvelėse gyvena Harkas ir geriausias jo draugas Jeltas. Kad išgyventų, berniukai pasitelkę visą išmonę ieško gėrybių, kurias būtų galima parduoti: šukuoja paplūdimius, nardo jūroje, rankiodami dievų relikvijas. Tačiau po vandeniu kai kas nerimsta ir kviečia narsuolius leistis į paieškas. Tas kai kas labai vertingas. Ir labai pavojingas.

Tai, kas pavojinga ir kelia siaubą, taip pat ir nenumaldomai traukia. Tačiau kartais baimė yra šis tas daugiau nei tik vaizduotės padarinys. Kai kurios legendos pernelyg didingos, o paslaptys – pernelyg šiurpios, kad nugrimztų į užmarštį.