Gyvenimas po 16.30. Po septynerių metų

Kaip nepalūžti, neprarasti gyvenimo troškimo sunkiausiu metu? Ar skaudžiausios patirtys stumia bedugnės, o gal dar didesnės aistros gyventi link?

Knygos autorius – Ukrainos karo veteranas Oleksandras Tereščenka (g. 1966). 2014 metų vasarą, Rusijai aneksavus Krymą ir pradėjus pulti Donecką ir Luhanską, jis savanoriu įstojo į Ukrainos kariuomenę, tarnavo oro divizijoje. Budint Donecko oro uoste, į patalpą, kurioje buvo O. Tereščenka su kitais kariais, pataikė granata. Ją karys pagriebė ir bandė išmesti, granata sprogo rankose. Sunkiai sužeistas, jis neteko dešinės rankos ir kairės rankos plaštakos, gavo sunkią akies traumą, tačiau išgelbėjo bendražygių gyvybes.

Savo patirtį O. Tereščenka aprašė knygoje, kurią galima vadinti dokumentine publicistika, dienoraščiu, išgyvenimo literatūra. Įveikti gniuždančią kančią ir surasti jėgų gyventi – ši žmogiškoji linija knygoje svarbiausia. Autorius aktyviai įsitraukė į visuomeninį gyvenimą, siekdamas kuo galėdamas padėti nuo karo kenčiantiems tautiečiams, įkūrė labdaros ir paramos fondą, per kurį perka reikmenis kariams fronte.

Tai knyga apie tvirtą, drąsią, karo nesugniuždytą asmenybę, kupiną stiprybės ir ryžto gyventi prasmingai bet kokiomis aplinkybėmis, visomis išgalėmis prisidėti prie būsimos Ukrainos pergalės. Joje skaitytojas neras patoso, žygdarbių didybės, moralizavimo. Knyga tokia tikra, koks gali būti tik pats gyvenimas.