Gyvenimas vartojimo instrukcija

„Gyvenimas vartojimo instrukcija“ (1978) – svarbiausias garsaus prancūzų rašytojo Georges'o Pereco romanas, lyginamas su James'o Joyce'o „Ulisu“. Dienraščio Le Monde jis įtrauktas į 100 reikšmingiausių amžiaus knygų sąrašą.

Romano pasakojimas konstruojamas aplink vieną Paryžiaus daugiabutį, kuris tarsi nusimeta fasadą: kiekvienas knygos skyrius kviečia pasisvečiuoti vis kito kambario interjere ir pasinerti į jo gyventojų istoriją.

„Gyvenimas vartojimo instrukcija“ – žmogiškosios būties ironijos asortimentas, atskleidžiantis genialius ir prie absurdo priartėjančius žmonių užmojus, aistras, sėkmes ir nuopuolius. Tai atidaus stebėtojo žvilgsniu skrodžiama gyvenimo patirčių panorama.

Šachmatų žirgo žingsniu keliaudamas per devyniasdešimt devynis daugiabučio kambarius, skaitytojas aplanko tolimiausius pasaulio kampelius, išgirsta keisčiausių istorijų, sprendžia mįsles ir galvosūkius. Knygos grožį kuria jos kompleksiškumas, atida mažiausioms ir iškalbingiausioms detalėms, susidedančioms į milžinišką dėlionę, kuri ir yra tikrasis gyvenimas.

1978 m. romanas pelnė Medičių apdovanojimą (Prix Médicis).

Georges Perec (1936–1982) — postmodernizmo rašytojas, pelnęs pasaulinį pripažinimą dėl novatoriškų žaidimų su kalba ir romano forma. Perecas priklausė eksperimentinei grupei Oulipo (Ouvroir de littérature potentielle – Potencialios literatūros dirbtuvė), kurios tikslas buvo modernizuoti literatūrinę kalbą, atsisakant įprastų kūrinio konstravimo paradigmų ir pritaikant jai žaidimo taisykles.

„Primena Babelio bokštą, laimei, šiame – tik devyniasdešimt devyni butai.“ – knygos vertėja Akvilė Melkūnaitė

„Pamišėliškai supintas monumentas vaizduotei, sujaudisiantis neįprastumo ir knygų, savyje sutalpinančių ištisus pasaulius, mėgėjus.“ – Paul Auster, The New York Times Book Review