Jūros moterų sala

Įstabi istorija apie dviejų korėjiečių merginų draugystę, užgrūdintą šeimos dramų bei kiekviename žingsnyje tykančių pavojų, ir unikalią Džedžudo salos kultūrą, kurioje visa ant savo pečių neša moterys, kasdien rizikuojančios savo gyvybe, o vyrai prižiūri vaikus.

Plonyčiai baltos medvilnės rūbai stingdančiame šaltyje, ant riešo pritvirtinti įrankiai, per petį permestas plūduras ir tinklas – kol kas tuščias, bet dienos pabaigoje sversiąs mažne trisdešimt kilogramų. Tokia henjo, jūros moterų, kasdienybė: jos gaudo jūrų gyvius – nuo pačių smulkiausių jūrų auselių iki milžiniškų aštuonkojų. Už šitą gėrį uždirbti pinigai išlaikys visą didelę šeimą.

Jungsukė ir Midža – draugės nuo mažumės. Ūgtelėjusios jiedvi prisijungia prie henjo kolektyvo. Gyvenimas Džedžude ir taip nelengvas, o japonų primesta santvarka visa apsunkina dar labiau. Tačiau nesibaigiantys iššūkiai, rodos, ilgainiui tik stiprina merginų ryšį. Vis dėlto nenumaldomi Antrojo pasaulinio karo padariniai atvilnija ir iki jų gimtosios salos, kol galop net kaimynas kaimynui tampa priešu. Jungsukė su Midža kol kas nenutuokia, kad nenugalimos jėgos, sudrebinusios jų draugystės pamatus, privers ieškoti atsakymų į klausimus, ką reiškia atleisti ir kaip kabintis į gyvenimą, kai viskas, rodos, prarasta.

Kiekviena moteris, brisdama jūron, ant pečių nešasi karstą. Šiame, povandeniniame, pasaulyje velkame sunkaus gyvenimo naštą. Kasdien kertame ribą tarp gyvenimo ir mirties.

Amerikiečių rašytoja Lisa See (g. 1955), turinti kiniškų šaknų, yra bestselerių „Baltoji gėlelė ir paslaptingoji vėduoklė“, „Nepaprasta Peonės meilė“ („Sofoklis“, 2020) ir „Arbatos mergaitė iš Kolibrių skersgatvio“ („Sofoklis“, 2021) autorė. Pietų Kalifornijos kinų istorijos bendruomenė skyrė Lisai See „Golden Spike Award“ premiją, o Kinijos amerikiečių muziejus įteikė „Historymakers“ apdovanojimą.