Kelionė

2019 metais minėjome išeivių rašytojo, dramaturgo, literatūros kritiko,  profesoriaus, Algirdo Jeronimo Landsbergio (1924–2004) 95-ąsias gimimo metines. Rašytojo artimieji: sesuo Gražina Landsbergytė-Ercienė ir jos brolio dvynio Algimanto žmona Teresė  Ivaškaitė-Landsbergienė siekdamos pagerbti ir įamžinti Algirdo atminimą, finansavo knygos: „Kelionė“ išleidimą. Joje skelbiamas 1954 metais Amerikoje A. Landsbergio išleistas romanas „Kelionė“, kuris pelnė dienraščio Draugas premiją ir tapo pirmu moderniu romanu pokarinėje lietuvių literatūros istorijoje. Romane veriasi jauno vaikino Juliaus, antrosios sovietų okupacijos išstumto iš Lietuvos į Vakarus, gyvenimas Vokietijoje. Autorius atvaizduoja blogio šėlsmą Antrojo pasaulinio karo paskutiniais mėnesius. Pagrindinis veikėjas patekęs į vokiečių nelaisvę, dirba karo aviacijos fabrike.  Likimas jam siunčia žmonės, per kurios gauna skaudžias pamokas. Trisdešimtmetis autorius nesiekė ieškoti tremties problemos išsprendimo, o per pagrindinį veikėją – Julių norėjo pavaizduoti kaip „absurdiškame gyvenime žmogus pats kuriasi prasmę“.

Knygos antroje dalyje skelbiamas knygos sudarytojos ir šių eilučių autorės tekstas: „Gyvenimas tik kelionė ir ieškojimas“ ir „Literatūrą kuria ne tautos, o asmenybės“. Pasitelkus A. Landsbergio archyvinį rinkinį, saugomą Maironio lietuvių literatūros muziejuje bei biografinio  lygmens tekstus: dienoraščius, užrašus, epistolinį palikimą apžvelgtas rašytojo gyvenimo ir kūrybos kelias. Siekta išryškinti A. Landsbergio esminius charakterio bruožus bei vertybines nuostatas, aptarti istorinę kultūrinę aplinką, suponavusią jo, kaip kūrėjo tapsmą. Citatų iš atsiminimų ir laiškų pagalba rekonstruojama rašytojo sudėtinga kelionė iš Lietuvos per Vokietiją, Ameriką ir vėl į Lietuvą – NAMO. Tekstas iliustruotas vaizdine archyvine medžiaga esančia Maironio namuose.

 A. J. Landsbergis – ryški savo talentais, paprastumu bei natūralumu kerinti asmenybė. Subtilaus grožio ir gėrio pojūtį turinti jo siela buvo sklidina rūpesčio ir atjautos žmogui, sklidina meilės lietuviškam žodžiui, Tėvynei.

Rašymas jam buvo puiki priemonė kalbėti pasauliui apie savo gimtąją šalį, jos kalbą, tradicijas, garbingą istoriją. O tremtį, dvikalbystę, daugiakultūrę perspektyvą laikė ypatinga Dievo dovana. Tačiau ilgainiui su liūdesiu konstatavo, kad „Amerikoje skaitytojų ratas siaurėja, bet aš nenustoju rašęs, nes galvoju apie jaunimą Lietuvoje, kuris kada nors galės skaityti mūsų knygas“.