Kolonizacija

Lietuva išgyvena lemtingų pokyčių procesą, kurio dažnai dar nejaučiame, o dar dažniau nedrįstame įvardyti. Jau keletą metų į Lietuvą vyksta masinė imigracija, daugiausia iš rusakalbių posovietinių šalių. Šios migracijos mastai Lietuvos istorijoje neturi precedento. Net sovietmečiu vykdyta prievartinė kolonizacija vyko lėtesniais tempais. Vien 2023 metais į Lietuvą legaliai atvyko per 67 tūkstančiai užsieniečių. Tai nėra natūralus pokytis. Lietuva pirmąkart istorijoje išgyvena masinę imigraciją. Politiniais sprendimais imigracija aktyviai skatinama finansiškai, imigrantai verbuojami atvykti į Lietuvą, įteisinta supaprastinta jų įdarbinimo tvarka, o integracijos faktiškai nereikalaujama. Šis istorinis pokytis nesąžiningai teisinamas pabėgėliais iš Ukrainos arba Lietuvos darbo rinkos poreikiais. 2024 metų  vasarą darbus baigiantis Seimas priėmė 40 tūkstančių imigrantų per metus kvotą. Tai pavadinta migracijos apribojimu. Iš tiesų tai buvo jos užtikrinimas ateičiai. Tokiu tempu vos per mažiau nei dešimtmetį Lietuva pasiektų pusę amžiaus trukusio sovietmečio kolonizacijos mastą. Kadangi absoliuti dauguma atvykėlių kalba rusiškai, o Lietuvoje turime rusakalbių mokyklų tinklą, tęsdama tokią politiką Lietuva tiesia sau kelią tapti rusiškojo pasaulio dalimi.

Autorius dr. Vytautas Sinica (1990) ne tik aptaria, kaip ir kodėl reikia išvengti tokio scenarijaus, bet ir pateikia visapusišką masinės migracijos ir multikultūrinės visuomenės Europoje ir Lietuvoje analizę. Ši knyga skirta jokiu būdu ne tautinėms įtampoms pažadinti. Priešingai, tai bandymas aplenkti laiką ir užbėgti už akių būsimoms įtampoms ir pasekmėms, kurių nesugebėjo laiku išvengti daugybė Europos valstybių. Lietuvai dar ne vėlu. Tad ar spėsime išvengti kolonizacijos?