Lengvas svaigulys

Iš pažiūros niekuo neišsiskirianti Nacumi su vyru ir dviem sūnumis gyvena moderniame Tokijo bute: skalbia, eina į parduotuvę, lanko draugus ir kalbasi su kaimynais. Šie nereikšmingi išorinio pasaulio įvykiai įsilieja į jos pačios vidinį monologą. Nacumi tyrinėja ją supančią, lengvą svaigulį keliančią tikrovę, tačiau begaliniame smulkmenų sraute niekaip negali atrasti pati savęs. 

Tai tyli, žmonos, motinos, namų šeimininkės drama. Jau romano pradžioje Nacumi prisipažįsta, kad butą su prabangia virtuve pasirinko ne dėl to, jog norėjo gaminti maistą – ši jai tiesiog atrodė lyg iš blizgančių moterų žurnalų. 

Nacumi vyras – savanaudis, o sūnūs ne itin mylintys. Bet Nacumi – ne maištininkė. Ji prisitaiko. Nors retkarčiais plaudama indus ar stebėdama vėjyje besiplaikstančią užuolaidą ir patiria ramybę, jos pasaulis – pilna rutinos. 

Skaitytojui  paliekama spręsti, ko vertas toks gyvenimas –  ar reikia Nacumi smerkti už tai, kad ji nesivaduoja iš kasdienybės, ar džiaugtis jos tylia sėkme: juk ji patenkinta jai duotu gyvenimu.

***

Mieko Kanai – garsi japonų rašytoja, poetė, eseistė, kritikė (gim. 1947), išleidusi daugiau kaip trisdešimt romanų ir apsakymų rinkinių. Rašytojos kūryba – viena iš japonų literatūros viršukalnių, dėl literatūrinės vertės ir įtakos jau priskiriama klasikos kategorijai.

Smulkios detalės, suteikiančios kasdienybei pavidalą, ritualai, staiga užplūstantys prisiminimai, moters vietos visuomenėje analizė – margaspalvės rašytojos prozos pamatas. 

„Lengvas svaigulys“, pasak kritikų, turi Clarice Lispector, Elenos Ferrante ir Kōbō Abe kūrybos bruožų.