Liepsnojantis įtūžis

Vienas strėlės šūvis Panemui grąžino viltį.

Laisvė pagaliau atrodo ranka pasiekiama. Tik pirmiau Ketnė turi suvesti asmenines sąskaitas su Snou.

„Ketne Everdin, liepsnojanti mergaite, tu įžiebei kibirkštį – jei jos neužgesinsim, įsiplieks ugnis, ir visas Panemas virs pragaru.“ Tąkart prezidento Snou ištarti žodžiai buvo pranašingi. Po maištu pasibaigusių specialiųjų Mirties žaidynių Sostinė su žeme sulygino 12-ąją apygardą – liko tik nuodėguliai ir nespėjusiųjų pabėgti kūnai. Tik nedidelė grupelė gyventojų buvo išgabenti į Juodąsias dienas stebuklingai išgyvenusią 13-ąją apygardą, kuri ir pakurstė Panemą sukilti. Dabar maištininkai nori, kad Ketnė taptų sukilimo simboliu, visos šalies vedliu – jų strazdu giesmininku.

Mergina žino, kad požeminis 13-osios apygardos pasaulis – tik laikinas prieglobstis, kad anksčiau ar vėliau kova su Sostine apims visą šalį ir pasprukti nebebus kur. Tačiau ar tai – jos kova? Ar ji pajėgs įkvėpti ir į akistatą su mirtimi vesti tūkstančius apygardų žmonių? Ar ji turi tokią teisę? Visos Ketnės abejonės išsisklaido, kai vieną dieną, grįžusi į 12-ąją apygardą, tarp pelenais virtusio miesto sienų ji randa šleikštų kvapą skleidžiančią baltą rožę. Snou metė dar vieną iššūkį – ir Ketnė nenurims, kol neatkeršys jam už prarastas gyvybes, už patirtus žiaurumus, o svarbiausia – už Pitą.

Suzanne Collins (Siuzan Kolins) – amerikiečių rašytoja, laidų vaikams scenarijų autorė. Pirmoji jos sukurta serija paaugliams „Bado žaidynės“ netruko užkariauti visą pasaulį ir sužavėjo net tokius rašytojus kaip Stephenas Kingas ir Johnas Greenas. Trilogijos knygos ilgiau nei šešerius metus išliko „New York Times“ bestselerių sąraše, o 2012-aisiais perkeltos į didžiuosius ekranus. Šiuo metu autorės kūriniai išversti net į 53 pasaulio kalbas, jau parduota daugiau nei 100 milijonų knygų egzempliorių.

„Liepsnojantis įtūžis“ – trečioji trilogijos knyga