Pasakojamasis diskursas. Metodo išbandymas

Prancūzų literatūros kritiko ir teoretiko, naratologo Gérard’o Genette’o (1930–2018) „Pasakojamasis diskursas“ (1972) – vienas pačių svarbiausių naratologiją, kaip modernią pasakojimo teoriją, įtvirtinusių tekstų, iki šiol nepraradusių aktualumo šiuolaikinėje naratologijoje. Studijoje pateikiama preciziška Marcelio Prousto garsiojo romanų ciklo „Prarasto laiko beieškant“ analizė atskleidžia bendruosius literatūrinių pasakojimo formų dėsningumus, patvirtinamus pavyzdžiais ir iš kitų rašytojų kūrinių. Pasak autoriaus, jis siekė „parašyti studiją, kuri būtų ne tik kritika (nes skirta Proustui, jo „Prarasto laiko beieškant“ meistrystei), bet ir teorija (nes, tyrinėdamas „Prarasto laiko beieškant“ pasakojimo būdus, siekiau suformuluoti bendresnes kategorijas, kuriomis galėčiau apibrėžti bet kurį pasakojimo technikos fenomeną)“. 

Naratologijos kūrėjas G. Genette’as 1954 m. Paryžiaus aukštojoje normalinėje mokykloje baigė literatūros studijas. Dėstė literatūrą Amjeno, Manso mokyklose, 1963–1967 m. dirbo asistentu Sorbonos universitete, buvo lietuvio semiotiko Algirdo Juliaus Greimo seminarų dalyvis, o vėliau, iki pat išėjimo į pensiją 1994 m., dirbo tyrimų vadovu Paryžiaus aukštojoje socialinių mokslų mokykloje. Literatūrologas tyrinėjo ne tik pasakojimo poetiką, bet ir įvairius tekstų ryšius, analizavo bendresnius meno ir estetikos klausimus.