Konkordija Antarova

„Žmogaus kultūros užduotis – išvalyti visas savo aistras, paversti jas ne tik džiaugsmu ir širdies ramybe, bet ir kasdieninės savo veiklos, viso savo gyvenimo atmosfera. Tada ir vienybė su sutiktais savo dienoje žmonėmis tampa ne buities sąlyginimu, bet ir grožiu, žvalia pagalba ir energija – ta energija, kuri pažadina kūrybai visus greta dirbančius.”

Konkordija Antarova (1886 – 1959) – rusų kontralto dainininkė, daugiau nei dvidešimt metų vaidinusi Didžiajame teatre. Pasibaigus dainininkės karjerai, ji rašė teosofinius tekstus. 1933 m. ji pripažinta RSFSR nusipelniusia artiste. Susipažinkite su K. Antarovos mintimis – skaitykite knygą „Du gyvenimai“.

Konkordija Antarova

27,88€

Turime sandėlyje

Išparduota

Konkordija Antarova

Išparduota

Išparduota

Konkordija Antarova

Išparduota

3 prekės

Biografija

Gimė 1886 m. balandžio 13 d. Varšuvoje, Rusijoje. Jos tėvas buvo valstybinio švietimo departamento tarnautojas. Jos motina, davusi kalbos pamokas, buvo Arkadijaus Vladimirovičiaus Tyrkovo pirmosios eilės pusseserė ir Sofijos Perovskajos dukterėčia – dviejų „Narodnaja volia“ narių, bandžiusių nužudyti Rusijos carą Aleksandrą II, giminaitė. K. Antarovos tėvas mirė, kai jai buvo vienuolika metų, o motina mirė, kai K. Antarova mokėsi šeštoje klasėje. Nepaisant to, kad liko našlaitė, ji baigė gimnaziją 1901 m. Nusprendusi stoti į vienuolyną, K. Antarova dainavo chore ir ėmė domėtis muzikavimu. 

Kai mokyklos draugai surinko pakankamai lėšų, kad ji galėtų tęsti studijas, K. Antarova persikėlė į Sankt Peterburgą. 1901 – 1902 m. sezoną ji atliko Solochos ir užeigos šeimininkės vaidmenį P. Čaikovskio operoje. Įstojusi į Bestuževo kursus, ji baigė Istorijos ir filologijos fakultetą 1904 m. Nors norėjo tęsti muzikos studijas, K. Antarova turėjo dirbti, kad galėtų susimokėti už pamokas pas Ipolitą Petrovičių Pranišnikovą Sankt Peterburgo konservatorijoje. Ji įsidarbino mokytoja Nikolajevsko geležinkelio Aleksandrovskio liejyklos mokykloje, važiuodama traukiniu po valandą į vieną pusę, kad galėtų mokyti ir grįžti į dainavimo pamokas. Dėl maisto trūkumo ir nuovargio jai išsivystė bronchinė astma, kuri kankino ją visą likusį gyvenimą. 1907 m. ji baigė konservatoriją ir buvo išsiųsta į Marijos teatrą dalyvauti perklausoje. Iš 160 dainininkų ji vienintelė priimta į darbą.

K. Antarova vienerius metus dainavo mecosoprano soliste Marijos teatre, paskui buvo pasamdyta pakeisti kitą dainininkę, dirbusią Maskvos Didžiajame teatre. 1908 m. ji debiutavo Ratmiros vaidmeniu Michailo Glinkos operoje „Ruslanas ir Liudmila“. 1908 – 1930 m. ir 1932 – 1936 m. ji buvo Didžiojo teatro solistė. Nuo 1930 m. gruodžio mėn. iki 1932 m. liepos mėn. ji paprašė atleisti ją iš Didžiojo teatro ir nuo 1931 m. lapkričio mėn. dirbo bibliotekininke. Gali būti, kad 1931 m. ji trumpai koncertavo Valstybiniame akademiniame operos ir baleto teatre arba buvo sulaikyta lageryje po to, kai buvo nušautas jos vyras. 1918 – 1922 m. koncertuodama K. Antarova lankė aktorinio meistriškumo pamokas pas Konstantiną Stanislavskį Didžiojo teatro operos studijoje. 1922 m. ji taip pat koncertavo, atlikdama solo partijas tokiuose kūriniuose kaip Gioachino Rossini „Petite messe solennelle“ ir Johanneso Brahmso „Vier ernste Gesänge“. 1933 m. ji pripažinta Rusijos Tarybų Federacinės Socialistinės Respublikos nusipelniusia artiste.

Netrukus po Sofijos Parnok mirties Olga Tsuberbiller užmezgė santykius su K. Antarova, kurie tęsėsi iki dainininkės mirties. O. Tsuberbiller buvo žinoma matematikė, dėstė Maskvos valstybiniame cheminių technologijų universitete.

Palikusi sceną, K. Antarova pradėjo rašyti ir leisti knygas. 1939 m. ji parašė knygą „Беседы К.С.Станиславского“ (liet. „Pokalbiai su K. S. Stanislavskiu“). 1939 m. ji gyveno Maskvoje, parašė trijų tomų teosofinį romaną „Du gyvenimai“, kuris kartu su kitais dviem tomais apie K. S. Stanislavskį liko neišspausdintas jai esant gyvai. 1946 m. ji suorganizavo Rusijos teatro draugijos skyrių, skirtą Stanislavskiui ir jo teatrinių metodų propagavimui. Kadangi lankėsi Teosofų draugijos susirinkimuose ir atvirai pasakojo apie savo mistikos ir okultizmo tyrinėjimus, K. Antarova buvo nuolat stebima, nors ir išvengė arešto, nes Stalinas žavėjosi jos balsu.

Nuo 1956 m. kenčianti dėl prastos sveikatos, K. Antarova mirė 1959 m. vasario 6 d. po ilgos ligos, kurios metu ją slaugė jos partnerė O. Tsuberbiller. Pastaroji niekada iki galo neatsigavo nuo skausmo dėl K. Antarovos mirties. Mirus O. Tsuberbiller 1975 m., abi moterys buvo palaidotos viena šalia kitos Novodevičės kapinėse. 1993 m. pomirtiniu būdu buvo išleista K. Antarovos knyga „Du gyvenimai“, o jos knyga apie Stanislavskį buvo kelis kartus perleista, išversta į kitas kalbas.

Kūrybos bruožai

„Du gyvenimai“ – tai romanas, padėsiantis kiekvienam susimąstyti apie savo vietą sudėtingame šiandienos gyvenime ir santykius su juo. Puikūs šios knygos pavyzdžiai atskleidžia, kaip žmonės verda savo aistrose. Vėliau skaitytojui nurodomi keliai, kuriais Gyvenimo mokytojai veda žmones nuo aistrų į išsilaisvinimą, nuo silpnumo į tvirtybę, nuo tvirtybės į galią, nuo galios į grožį. Šio K. Antarovos romano populiarumą lėmė sėkminga Rytų ir Vakarų ezoterinių tradicijų sintezė. „Dviejuose gyvenimuose“ atskleidžiama Visatos vientisumo samprata, žmogaus dvasios, kaip svarbiausio kosminės evoliucijos raidos veiksnio, kūrybinis darbas. Romane išnyksta realus laikas, čia susitinka ir bendradarbiauja įvairių epochų istorinės asmenybės, nes žmogaus dvasiai neegzistuoja nei laikas, nei erdvė, nei fizinė atskirtis.