Mario Vargas Llosa

„Prisimenu, kaip nuostabiai išsiplėtė mano pasaulis dėl to stebuklingo veiksmo, kai žodžiai virto vaizdais, o vaizdai – istorijomis.“

Jorge Mario Pedro Vargasas Llosa (g. 1936) – Peru rašytojas, žurnalistas, eseistas ir buvęs politikas, taip pat turintis Ispanijos bei Dominikos Respublikos pilietybes. M. Vargasas Llosa yra vienas reikšmingiausių Lotynų Amerikos romanistų ir eseistų, vienas pagrindinių savo kartos rašytojų. Kai kurie kritikai mano, kad jo tarptautinė įtaka ir pasaulinė auditorija yra didesnė nei bet kurio kito Lotynų Amerikos bumo rašytojo. 2010 m. jis pelnė Nobelio literatūros premiją „už galios struktūrų kartografiją ir aštrius individo pasipriešinimo, maišto ir pralaimėjimo vaizdus“. Jis taip pat pelnė 1967 m. Rómulo Gallegoso premiją, 1986 m. Astūrijos princo premiją, 1994 m. Miguelio de Cervanteso premiją, 1995 m. Jeruzalės premiją, 2012 m. Carloso Fuenteso tarptautinę premiją ir 2018 m. Pablo Nerudos ordiną už nuopelnus menui ir kultūrai. 2021 m. išrinktas į Prancūzų akademiją. Ypač verta dėmesio autoriaus knyga – „Sunkūs laikai“.

Biografija

• Gimė 1936 m. kovo 28 d. Arekipoje, antrame pagal dydį Peru mieste. Vaikystėje gyveno Kočabamboje (Bolivija) bei Piuros mieste Peru šiaurėje ir tikėjo, kad jo tėvas miręs. Tačiau tai buvo jo motinos melas, kad nuslėptų jų kankinantį išsiskyrimą. Tiesa paaiškėjo, kai 1946 m. netikėtai pasirodė tėvas ir paėmė jį iš motinos tėvų, kartu su juo bei motina persikėlęs į Limą. Šis atradimas reiškė staigų pokytį M. Vargaso Llosos gyvenime: nuo švelnaus auklėjimo moteriškoje aplinkoje iki priešiško autoritarinio tėvo elgesio. Šalia jo jis pirmą kartą patyrė baimę, neteisybę ir smurtą.

• Tais metais, kai jis paliko vaikystę už nugaros, godžiai skaitydamas Dumas ir Hugo kūrinius, Peru politinis klimatas atspindėjo M. Vargaso Llosos namų gyvenimą. 1948 m. į valdžią atėjo diktatorius Manuelis Odria ir per ateinančius aštuonerius metus, kol M. Vargasas Llosa studijavo teisę bei literatūrą universitete, įvedė griežtą socialinio gyvenimo kontrolę, kuri slopino individualumą, skatino perujiečių skepticizmą ir nusivylimą. 

• Dominuojantis autoritarizmas tiek viešojoje, tiek privačioje sferoje paskatino M. Vargasą Llosą griežtai pasmerkti sistemas, kurios vienaip ar kitaip siekia slopinti asmeninę iniciatyvą ir riboti individo laisvę. Jo literatūriniai kūriniai atspindi šią neapykantą savavališkoms valdžios apraiškoms ir įstatymams, leidžiantiems stipriausiems primesti savo valią. Vieno tokio romano įkvėpimo šaltinis buvo laikas, kurį autorius 1950 – 1951 m. praleido Leoncio Prado karo akademijoje, į kurią tėvas jį pasiuntė, kad karine drausme užgniaužtų jo literatūrines ambicijas. Tačiau M. Vargasas Llosa sugebėjo sukilti prieš tėvo jungą, ne tik siekė rašytojo karjeros, bet ir vedė vienuolika metų vyresnę ir išsiskyrusią savo dėdės iš motinos pusės svainę Chuliją Urquidi. Šią patirtį jis panaudojo rašydamas romaną „Tetulė Chulija ir rašeiva“, išleistą 1977 m.

• Dar viena esminė jo gyvenimo patirtis – 1958 m. Amazonės džiunglėse vykusi kelionė. Kitaip nei kiti miestiečiai, pirmą kartą susidūrę su atokiais Peru džiunglių kraštovaizdžiais, kuriuose iki šiol gyvena primityvios čiabuvių gentys, M. Vargasas Llosa juose nerado nei egzotikos, nei žmogaus ir gamtos harmonijos, o veikiau despotizmą, smurtą bei žiaurumą. Dėl įstatymų ir institucijų nebuvimo džiunglių čiabuviai patyrė baisiausius pažeminimus ir neteisingus kolonistų, misionierių bei nuotykių ieškotojų, atvykusių primesti savo valią pasitelkiant terorą ir jėgą, veiksmus. Tai, ką išgirdo, pamatė ir pajuto džiunglėse, įtikino M. Vargasą Llosą, kad Amazonės gelmėse ir Andų viršūnėse išlikusią archajišką Peru reikėtų integruoti į moderniąją Peru.

• Iki 7-ojo dešimtmečio pradžios M. Vargasas Llosa socializme ir Kubos revoliucijoje įžvelgė daugybę idėjų, kurios, jo nuomone, įkūnijo modernumą ir padėjo išspręsti Lotynų Amerikos moralines ydas bei ekonominį atsilikimą. Tačiau, kai revoliucija ėmė reikštis kaip priespaudos diktatūra, kurioje rašytojai jautė, kad jų laisvė kurti yra suvaržyta, M. Vargasas Llosa atsiribojo nuo Fidelio Kastro bei socializmo ir ėmė propaguoti reformizmą, liberalų pliuralizmą, demokratiją bei laisvąją rinką.

• 1987 m. tuometinio Peru prezidento Alano Garcíos mėginimą nacionalizuoti bankų sektorių M. Vargasas Llosa griežtai atmetė, nes laikė šį projektą strategija, kuria siekiama sukaupti valdžią ir perduoti žiniasklaidą bei verslą į vyriausybės rankas. Remiamas didelės dalies gyventojų, M. Vargasas Llosa surengė protesto eitynes, kurios katapultavo jį į politinę areną. Po trejų metų jo vadovaujamas Laisvės judėjimas (Movimiento Libertad), kuris pasisakė prieš Alaną Garcíą, peraugo į Demokratinę frakciją (Frente Democrático). Kaip šios partijos lyderis jis dalyvavo 1990 m. prezidento rinkimuose. Tačiau antrajame ture pralaimėjo inžinieriui Alberto Fujimori, kuris vėliau uždarė kongresą ir įvedė despotišką bei korumpuotą diktatūrą.

• Nuo 1990 m. M. Vargasas Llosa kas dvi savaites Ispanijos dienraštyje „El País“ skelbia rubriką, kuri perspausdinama įvairiose pasaulio žiniasklaidos priemonėse. Joje jis išsako savo nuomonę apie svarbiausius dabartinius politinius, socialinius ir kultūrinius įvykius. Jis taip pat dėsto literatūros kursus Amerikos universitetuose ir rašo literatūrines esė. Nors M. Vargasas Llosa pradėjo rašyti pjeses dar 9-ajame dešimtmetyje, tik 2005 m. nusprendė pats išeiti į sceną ir įkūnyti savo personažus. Aitana Sánchez Gijón, aktorė, kuri lydi jį šiame naujame nuotykyje, apibūdino jį kaip perspektyvų jauną aktorių.

Kūrybos bruožai

M. Vargaso Llosos rašymo stilius per jo karjerą keitėsi nuo literatūrinio modernizmo iki humoro, satyros ir pasąmonės tyrinėjimo. Jo išgalvotas pasaulis sudėtingas, su didžiulėmis idėjomis, kurios siekia tapti realybe. M. Vargaso Llosos tikrovės vizija yra nuosekliai dvilypė, kaip matyti iš kai kurių jo kūrinių pavadinimų. Anot autoriaus, asmeninis, socialinis ar istorinis demonas suteikia romanui prasmę, o rašymo procese atsiskleidžia nesąmoningos obsesijos.

Perteikdamas rašymo įžvalgas studentams, M. Vargasas Llosa pabrėžia, kad rašymas – tai visos asmenybės ir gyvenimo atsidavimas, o sėkmei būtina disciplina bei užsispyrimas. Visgi viename interviu rašytojas atskleidė, kad jo požiūris į rašymą yra labiau emocinis nei racionalus, jis imasi užduoties labiau su nuotykių dvasia.