Winston S. Churchill

„Drąsa – tai atsistoti ir kalbėti; drąsos taip pat reikia atsisėsti ir klausytis.“

Seras Winstonas Leonardas Spenceris Churchillis (1874–1965) – britų valstybės veikėjas, kariškis ir rašytojas, dukart ėjęs Jungtinės Karalystės ministro pirmininko pareigas: 1940-1945 m. per Antrąjį pasaulinį karą ir 1951-1955 m. Išskyrus dvejus metus 1922-1924 m., 1900-1964 m. jis buvo parlamento narys ir iš viso atstovavo penkioms rinkimų apygardoms. Ideologiškai jis buvo ekonominis liberalas ir imperialistas, didžiąją savo karjeros dalį priklausė Konservatorių partijai, kuriai vadovavo 1940-1955 m. Nuo 1904 iki 1924 m. buvo Liberalų partijos narys. 

Viena reikšmingiausių XX a. asmenybių W. Churchillis tebėra populiarus anglosferoje, kur jis laikomas pergalingu karo lyderiu, suvaidinusiu svarbų vaidmenį, ginant Europos liberaliąją demokratiją nuo fašizmo plitimo. Tiesa, jis buvo kritikuojamas dėl kai kurių karo įvykių, taip pat dėl savo imperialistinių pažiūrų. Labiau susipažinti su šia neeiline asmenybe padės tokios knygos kaip „Mano jaunystė. 1874–1904“, „Antrasis pasaulinis karas. Pakeliui į katastrofą“, „Antrasis pasaulinis karas. Vieni“.

Winston S. Churchill

65,07€

Turime sandėlyje

Winston S. Churchill

15,73€

Turime sandėlyje

Winston S. Churchill

15,73€

Rezervuoti ir atsiimti knygyne

Winston S. Churchill

18,11€

Turime sandėlyje

Winston S. Churchill

15,47€

Rezervuoti ir atsiimti knygyne

Išparduota

Winston S. Churchill

Išparduota

Išparduota

Winston S. Churchill

Išparduota

7 prekės

Biografija

Gimė 1874 m. lapkričio 30 d. šeimos dvare netoli Oksfordo, Jungtinėje Karalystėje. W. Churchillis kilęs iš ilgos anglų aristokratų ir politikų giminės. Jo tėvas, lordas Randolfas Churchillis, kilęs iš pirmojo Marlboro hercogo ir pats buvo gerai žinomas torių politikos veikėjas 1870-1880 m. W. Churchillio motina, gimusi kaip Jennie Jerome, buvo amerikietė paveldėtoja, kurios tėvas buvo biržos spekuliantas ir laikraščio „The New York Times“ dalinis savininkas. 

Mokėsi Harrou parengiamojoje mokykloje, kurioje sekėsi taip prastai, kad vaikinas net nebandė stoti į Oksfordą ar Kembridžą. Vietoj to 1893 m. jaunasis W. Churchillis išvyko mokytis karybos į Karališkąją karo akademiją Sandhurste.

Išėjęs iš Sandhursto, W. Churchillis keliavo po visą Britų imperiją kaip karys ir žurnalistas. 1896 m. jis išvyko į Indiją; pirmoji jo knyga, išleista 1898 m., buvo pasakojimas apie jo patirtį Indijos Šiaurės vakarų pasienio provincijoje.

1899 m. laikraštis „London Morning Post“ išsiuntė jį rašyti apie Būrų karą Pietų Afrikoje, tačiau beveik iškart po atvykimo jis pateko į priešo karių nelaisvę. Žinia apie drąsų W. Churchillio pabėgimą pro vonios kambario langą padarė jį nedidele įžymybe Didžiojoje Britanijoje.

1900 m. grįžęs į Angliją, 26 metų W. Churchillis jau buvo išleidęs penkias knygas. Tais pačiais metais jis įstojo į Bendruomenių rūmus kaip konservatorius. Po ketverių metų jis „perėjo į kitą rūmų pusę“ ir tapo liberalu. Jo veikla, kuria jis pasisakė už progresyvias socialines reformas, tokias kaip aštuonių valandų darbo diena, vyriausybės nustatytas minimalus darbo užmokestis, valstybės valdoma darbo birža bedarbiams ir valstybinio sveikatos draudimo sistema, įsiutino jo kolegas konservatorius, kurie skundėsi, kad naujasis W. Churchillis yra savo klasės išdavikas.

1911 m. nukreipė dėmesį nuo vidaus politikos, kai tapo Admiraliteto pirmuoju lordu (panašiai kaip JAV karinio jūrų laivyno sekretorius). Pastebėjęs, kad Vokietija tampa vis karingesnė, W. Churchillis pradėjo rengti Didžiąją Britaniją karui. Jis įsteigė Karališkąją karinio jūrų laivyno oro tarnybą, modernizavo britų laivyną ir padėjo išrasti vieną pirmųjų tankų. Nepaisant W. Churchillio įžvalgumo ir pasiruošimo, Pirmasis pasaulinis karas nuo pat pradžių atsidūrė aklavietėje. Norėdamas pakeisti padėtį, W. Churchillis pasiūlė karinę kampaniją, kuri netrukus virto katastrofa: 1915 m. invaziją į Galipolio pusiasalį Turkijoje. W. Churchillis manė, kad šis puolimas išstums Turkiją iš karo ir paskatins Balkanų valstybes prisijungti prie sąjungininkų, tačiau Turkijos pasipriešinimas buvo daug stipresnis, nei jis tikėjosi. Po devynių mėnesių ir 250 000 aukų sąjungininkai gėdingai pasitraukė. Po nesėkmės Galipolyje W. Churchillis paliko Admiralitetą.

XX a. trečiajame ir ketvirtajame dešimtmečiuose W. Churchillis ėjo iš vieno vyriausybinio darbo į kitą, o 1924 m. vėl prisijungė prie konservatorių. Ypač po to, kai 1933 m. į valdžią atėjo naciai, W. Churchillis daug laiko praleido perspėdamas tautiečius apie vokiečių nacionalizmo pavojus, tačiau britai buvo pavargę nuo karo ir nenorėjo vėl įsitraukti į tarptautinius reikalus. Didžiosios Britanijos vyriausybė taip pat nepaisė W. Churchillio perspėjimų ir darė viską, kad tik nesikištų į Hitlerio reikalus. 

Kaip ir prognozavo W. Churchillis, kelias į pergalę Antrajame pasauliniame kare buvo ilgas ir sunkus: 1940 m. birželio mėn. naciai nusileido Prancūzijai. Liepos mėnesį vokiečių naikintuvai pradėjo tris mėnesius trukusius niokojančius oro antskrydžius prieš pačią Didžiąją Britaniją. Nors ateitis atrodė niūri, W. Churchillis darė viską, ką galėjo, kad britų nuotaika būtų pakili. Jis sakė jaudinančias kalbas parlamente ir per radiją. Jis įtikino JAV prezidentą Frankliną D. Ruzveltą aprūpinti sąjungininkus karo reikmenimis – šaudmenimis, ginklais, tankais, lėktuvais – pagal vadinamąją „Lend-Lease“ programą dar prieš amerikiečiams pradedant karą.

Nors W. Churchillis buvo vienas pagrindinių Sąjungininkų pergalės architektų, nuo karo pavargę britų rinkėjai išstūmė konservatorius ir jų ministrą pirmininką iš posto praėjus vos dviem mėnesiams po Vokietijos kapituliacijos 1945 m. Dabar jau buvęs premjeras kelerius ateinančius metus praleido perspėdamas britus ir amerikiečius apie sovietų ekspansionizmo pavojų. Pavyzdžiui, 1946 m. sakydamas kalbą Fultone, Misūrio valstijoje, W. Churchillis pareiškė, kad Europoje nusileido antidemokratinė „geležinė uždanga“, kuri yra „vis didesnis iššūkis ir pavojus krikščioniškajai civilizacijai“. W. Churchillio kalba buvo pirmasis kartas, kai kas nors pavartojo šią dabar įprastą frazę komunistų grėsmei apibūdinti.

1951 m. 77 metų W. Churchillis antrą kartą tapo ministru pirmininku. Didžiąją šios kadencijos dalį jis (nesėkmingai) stengėsi pagerinti Rytų ir Vakarų santykius. Iš šio posto jis pasitraukė 1955 m.

1953 m. gavo Nobelio literatūros premiją už šešių tomų Antrojo pasaulinio karo istoriją, o karalienė Elžbieta jam suteikė Padvario ordino riterio titulą.

Mirė 1965 m., praėjus metams po pasitraukimo iš parlamento.

Kūrybos bruožai

Be garsiųjų kalbų, W. Churchillis taip pat buvo produktyvus knygų, esė ir straipsnių autorius. Jis rašė nuo politinės ir istorinės analizės iki asmeninių memuarų ir apmąstymų apie savo gyvenimą bei patirtį. 

W. Churchillis garsėja savitu rašymo stiliumi, kuriam būdingas aiškumas, aistra ir iškalbingumas. Jis pasižymėjo ryškių vaizdinių, metaforų ir retorikos vingrybių naudojimu. W. Churchillis dažnai rašo trumpais, rišliais sakiniais, kuriuos lengva suprasti ir įsiminti. Jis naudoja pasikartojimus, kad pabrėžtų svarbiausius dalykus ir sukurtų pagreitį bei skubos jausmą. W. Churchillio  žodžiai ir šiandien įkvepia skaitytojus bei kelia atgarsį.