Beviltiškas (Česnat Springsas, #5)

Jis netiki, kad visi manęs nekenčia vien dėl pavardės... todėl pasiūlo savąją. Bo Ytonas — miestelio princas, gražuolis karo herojus, kovojantis su praeities traumų paliktais randais. Aš — atstumtoji, barmenė, drovi mergina iš prasčiausią reputaciją miestelyje turinčios šeimos. Jam trisdešimt penkeri, jis brandus ir spinduliuoja vyriškumu, o man dvidešimt dveji, ir esu... visiškai nepatyrusi. Be to, jis yra mano sužadėtinis. Patikslinu: netikras sužadėtinis. Viskas prasidėjo nuo lažybų — Bo netiki, kad mažame miestelyje mane niekina dėl Jansen pavardės. Todėl pasiūlo įrodyti, jog klystu. Tai abipusiškai naudingas sandoris: jis pailsės nuo susirūpinusių artimųjų įkyrių klausimų, o aš pagaliau gausiu šansą išsivaduoti iš savo prastos reputacijos šeimos šešėlio, taupysiu pinigus ir vieną dieną išsinešdinsiu iš šio miestelio. Viskas, ką man reikia daryti — nešioti jo dovanotą žiedą, sekti jo pavyzdžiu ir viešumoje apsimesti, kad negaliu atitraukti nuo jo rankų. Gan paprasta, tiesa? Bet tai, kas vyksta tarp mūsų, kai liekame dviese, pamažu ima trinti visas kruopščiai nubrėžtas ribas. Tai, kas dedasi už uždarų durų, visiškai nepanašu į vaidybą. Šios sužadėtuvės turėjo būti tik dėl akių. Šis susitarimas? Jis turi ribotą galiojimo laiką. Bo kartą man pareiškė, kad niekada neįsimylės. O aš... Aš dėl savo netikro sužadėtinio pamečiau ir protą, ir širdį