Kai žiūriu į žemę

Prozininko ir dramaturgo Virgilijaus Veršulio novelių žmonės dažniausiai įsikuria komplikuotame socialiniame pasaulyje, kur veikia specifiniai bendravimo ir išgyvenimo dėsniai, nelabai pažįstami tai visuomenės daliai, kurią mes įpratę vadinti normalia.

Pats autorius vienoje novelėje be skrupulų pripažįsta, kad jo veikėjai iš padugnių pasaulio. Kita vertus, atrasime personažų, kurie priklauso „normaliesiems“, tačiau neatsilaiko kažkokiai sunkiai įvardijamai traukai ir išbando padugnių gyvenimo taisykles. Tarsi patvirtindami žinomą tiesą, kad kiekviename žmoguje yra balta ir juoda, kad tarp šių dviejų polių nuolat vyksta vidinis konfliktas, provokuojantis nirti žemyn arba gyventi dvigubą gyvenimą moraline prasme, peržengiant plačiajai visuomenei priimtinas normas ir tiesas.

Novelių žodynas šiurkštokas, įvykiai, kuriuose atsiduria veikėjai kraštutiniai, kaip dabar įprasta sakyti, personažų kasdienybė psichologinės traumos; vaizdai dažniausiai groteskiški, siurrealistiški, tačiau autoriaus įtikinamai išpildyti.

Knyga skaitytoją gali šokiruoti, piktinti, atstumti, tačiau autoriaus vaizduotė, sugebėjimas pasiūlyti netikėtas išeitis tą patį skaitytoją gali ir įtraukti: o kas ten toliau?