Karma. Menas, kaip paimti savo rankas į savo rankas

Tai knyga, kuri keičia gyvenimą. Gyvenimas pradeda keistis į gerąją pusę tada, kai žmogus pamato tai, kas iki šiol buvo nematoma.

Kiekvienas mūsų veiksmas kūnu, kalba ir mintimis kuria pasekmes. Net tada, kai to nesuvokiame. Visi – sąmoningai ar nesąmoningai – siekiame laimės, saugumo, pilnatvės ir sėkmės. Tačiau tik nedaugelis supranta kaip iš tikrųjų veikia priežasties ir pasekmės dėsnis.

Ši knyga atveria akis.

Čia surinktas pasaulio išminties lobynas apie tai, ką paprastai vadiname karma. Budhos mokymai, šventųjų įžvalgos, logika ir šiuolaikinio mokslo atradimai susilieja į vieną aiškią žinutę: likimas nėra nevaldomas.

Gavę tinkamą supratimą, mes galime:

• atpažinti pasikartojančius gyvenimo scenarijus,

• pamatyti sėkmės ir nesėkmių priežastis,

• išnagrinėti savo likimą tarsi per mikroskopą,

• ir galiausiai – tapti sąmoningesniu savo realybės kūrėju.

Tai deimantinės vertės tekstas, kuris perjungia suvokimą naujai. O kai keičiasi suvokimas, neišvengiamai keičiasi ir gyvenimas.

• • •

„Nėra nieko svarbiau už žinias. Be žinių net meilė negali pasiekti savo išraiškos zenito. Tas, kas turi žinių ir jas valdo, gali valdyti savo likimą. Remdamasi tūkstantmetėmis ezoterinėmis Tibeto ir Indijos tradicijomis, ši knyga matematiškai tiksliai atsako į klausimą, kaip paimti savo rankas į savo rankas?

Šiame dešimtmetyje daug kalbama apie Visatos dėsnius ir žmogaus sinchronizaciją su jais. Visgi populiarioje literatūroje universalių dėsnių mechanika ir struktūra lieka pakankamai mistifikuota. Šis unikalus sąvadas apie karmos pasireiškimą padeda aiškiai suprasti, kaip asmenybės sėkmė ir nesėkmė manifestuojasi visos Visatos kontekste. Knygoje pateiktos gilios žinios apima įžvalgas nuo paprastos ir kasdienės logikos iki dievų ir pasaulių pasauliuose.

Durys į laisvę slepiasi mūsų prote. Visos ribos – tik mūsų prote. Savo rankose dabar laikote raktą nuo durų, pro kurias žengus gali išsipildyti beveik visi gerieji jūsų norai. Vardan savo ir visų gerovės atrakinkite šias duris...“