Lietuva ir masinė išeivystė 1868–2020 metais

Knygoje aptariamos masinės lietuvių emigracijos bangos, jų atsiradimas ir Lietuvos visuomenės bei politikų reakcija į jas. Keliamas nepaprastai svarbus klausimas – kaip emigracijos centrų buvimas veikia dabartinę išeivystę, koks yra tėvynės poveikis išeivijai, kaip tai veikia tautos egzistenciją, kokios kyla mintys dėl pačios emigracijos ir jos naudingumo ar žalos tautos bei valstybės raidai. Galima išskirti du svarbius masinės emigracijos laikotarpius – 1868–1915 ir 1990–2020 metais. Abiejų reikšmė lietuvių tautos ir valstybės gyvenimui nekelia abejonių.

Pirmoji masinės emigracijos banga ryškiai sumažino lietuvių skaičių Lietuvoje, o užsienyje atsirado lietuvių imigrantų centrų. Emigracija į Ameriką ekonominiu, politiniu ir kultūriniu atžvilgiu buvo reikšmingiausia lietuvių tautos gyvenime. Visų pirma Amerikoje susiformavo lietuvių telkiniai, kurie tapo savotišku magnetu vis naujiems emigrantams. Masinė išeivystė nebuvo vertinama dviprasmiškai. Nors ji silpnino lietuvių jėgas, bet JAV lietuviai, sutelkti savo pačių sukurtų organizacijų, kultūriškai ir ekonomiškai tapo rimtais padėjėjais tautos siekiuose – iš lietuvių kolonijų gauta ir nuolat tikėtasi ne tik kultūrinės, ekonominės, bet ir politinės paramos. Tai buvo naujiena XIX a. pabaigos–XX a. pradžios lietuvių visuomenės gyvenime.

Kilusi antroji masinės emigracijos iš Lietuvos banga po 1990 metų netrukus sukrėtė visuomenę savo mastu ir skaičiais – tokio didelio išvykimo iš Lietuvos iki tol nebūta. Atsirado reikalas naujai įvertinti, kokiomis aplinkybėmis ir kaip susidarė lietuvių telkiniai, o svarbiausia – išryškinti, kokią įtaką senosios emigracijos problema turėjo lietuvių visuomenei, ką ji apskritai reiškė Lietuvai, modernios valstybės atkūrimui, jos gyvenimui tada ir šiais laikais, ko pasiekta tik emigracijos pastangomis. Šiais laikais atsirado naujų lietuvių emigracijos centrų – Jungtinė Karalystė, Airija, Ispanija, Norvegija, iš dalies Vokietija, – kurių dar tikriausiai laukia dideli darbai Lietuvos labui.