Likimo upė

Ar gali žmogaus gyvenimas grįžti atgal ir pradėti rausti sau vagą iš naujo, kitoje vietoje?

„Romanas yra neprilygstamas realistinio vaizdavimo stiprumu ir įtaiga... Kūrinys paperka tikrumu, dramatizmu, turtinga kalba.“ Prof. Elena Bukelienė

Kuršėnų krašto ūkininkų šeimoje gimusios Viktorijos likimas nelepino. Nuo mažų dienų padėdama tėvams ji sukosi alinančių darbų verpetuose. Atrodė, kad gyvenimas – tik kieta ranka šeimyną valdančios mamos pavedimai, juodas neišvargstamas vargas, pasninkai ir malda, kviečianti susitaikyti su tuo, ką duoda Dievas. Tačiau net ir didžiausi sunkumai kantrios mergaitės nepalaužė. 

Tvirtas sunkaus, bet stabilaus gyvenimo pamatas suaižėjo, kai tėvai nusprendė, kad Viktorijai metas tekėti. Išleista už nepažįstamo, niūraus ir grubaus vyro ji pirmą kartą suabejojo, ar toks ir turi būti gyvenimas. Tačiau XX a. pradžios Lietuvos kaime alternatyvų nebuvo – ir Viktorija, it galingos tėkmės nešama skiedra, lėkė pirmyn akmenuota savo likimo upe. Ar moteris ras jėgų ir drąsos pasukti prieš srovę?

2003 m. pirmąkart išleisto romano „Likimo upė“ autorius Apolinaras Čepulis gimė 1933 m. Akmenaičių kaime, Kuršėnų rajone, prie Ventos. Kaimo kasdienybė, žmonių vargai ir santykiai jam buvo gerai pažįstami, todėl romane atgyja kaimo žmonių gyvenimo vaizdai, žemaičių krašto koloritas, spalvinga ir autentiška kalba, ryškūs charakteriai, kaimo tradicijos – nuo piršlybų iki laidotuvių. Motinos Viktorijos pasakojimai apie jaunystę, istorinius XX a. įvykius, nuo vaikystės išlikę autoriaus atmintyje ir užrašuose, rado vietą šio sodriu realizmu dvelkiančio, abejingų nepaliekančio romano puslapiuose. 

Jaudinančią Viktorijos gyvenimo istoriją galima palyginti su garsiąja lenkų nobelisto  Władysławo Reymonto epopėja „Kaimiečiai“.