Muzikinės lietuvių tapatybės pėdsakais

„Kūryba yra nepertraukiamas veiksmas. Tai, kas kuriama dabar, visuomet yra tęsinys to, kas buvo kurta anksčiau. Nepaisant politinių, ideologinių ir estetinių pokyčių, egzistuoja tam tikra nematoma gija, pratęsianti ne tiek ir ne tik struktūrines, kiek emocines kūrybos atmainas: tame, kas mus jaudina, mes atpažįstame tai, kas mums artima – taigi ir prasminga. Ką mes atpažįstame savo liaudies muzikoje? Tam tikrą figūrų dėliojimą, kaip audinio raštus, kalbos struktūras, prasminių niuansų subtilumą, artikuliacijos išraiškingumą, tam tikrą tembrą, garso spalvą, estetiką, etosą – dažnai minimą lietuviams būdingą nostalgiją. Taigi atrasdami tai, kas mus jaudina ir veikia iš praeities, galime lengviau suvokti, kuria kryptimi turėtume eiti ir ką, pratęsdami šį niekada nesibaigiantį kūrybinį tapsmą, jame paliksime.“

Vita Gruodytė

„Dabartinis urbanistinis žmogus gal nesusigaudytų archajiniame pasaulyje, bet jis nėra praeityje. Jis mūsų kalboje ir dainose, mūsu cikliškame (nors ir laikrodiniame) laike; mes gyvename archajiniu ritmu, lygiai kaip mūsų alsavimas – siela – ir šokiai yra archajinio pasaulio ritmai ir takai. Gyvendami lietuvių dainose, tiesiogiai girdime savo archajinius garsus ir keliaujame jų takais, o tos dainos dainuojasi pačios.“

Algis Mickūnas