Nemunas Lietuvos gyvenime 1918-1990

Žmogų šiurpuliais nukratančiai staugia garo laivų sirenos Kauno prieplaukoje, spjaudo tamsių dūmų kamuolius į žydrą padangę, keleiviai skuba lipti ant denio. Bėgioja sušilę upeiviai. <…> Sparnuotas garlaivis atsipalaiduoja nuo kranto, šnypščia garas, poros trejeto nosinaičių mostagavimas ore, gal viena antra ašara pagal vandenimis išplaukiančių keleivių senas tradicijas, ir garlaivis puškuodamas dingsta Nemuno vingiuose, –  taip 1939 metų balandžio 2 dieną rašė Kaune einantis savaitraštis „Diena“. Anuomet žurnalistus viliojo ne tik vaizdai, bet ir galimybė pabendrauti su laivų įgulomis, kurios save laikė niekuo ne prastesnėmis už jūreivius. Jos noriai papasakodavo įvairių mitų ir legendų apie Nemuną, nepagailėdavo paslapčių ir lobių ieškotojams.

Šioje knygoje atskleidžiama upių transporto reikšmė XX amžiaus Lietuvoje, parodoma, kaip modernios valstybės formavimąsi nulėmė vandens transporto organizavimas, kurie Lietuvos upių uostai ir prieplaukos praėjusiame amžiuje buvo patys svarbiausi, koks buvo šalies laivynas, kiek viešieji ir asmeniniai interesai prisidėjo prie vandens transporto išplėtojimo tarpukario Lietuvoje, galiausiai – kokia upių laivyba buvo sovietmečiu, kai ją organizavo valstybinės institucijos. Šiandien bebaigianti išnykti ir neretai tik atmintyje gyva profesinė upeivių bendruomenė yra vienas įdomiausių šios temos aspektų, deja, sulaukęs nepelnytai mažai tyrinėtojų dėmesio. O juk prie Nemuno įsikūrusių miestelių ir kaimų gyventojai šimtmečiais vertėsi upininkyste, plukdė sėlius. Dar XX amžiuje kapitonų vyriausieji sūnūs dažnai sekdavo tėvo pėdomis ir tapdavo upeiviais – garlaivių tarnautojais, sovietmečiu – vadinamųjų raketų kapitonais. Nemunas šiems žmonėms buvo vienintelis pragyvenimo šaltinis, jų gyvenimas virte virė nuo laivybos sezono pradžios iki jo pabaigos, o trumpos atokvėpio akimirkos laukdavo tik žiemą. Tad knygoje ypač daug vietos skiriama ir upeiviams – žmonėms, be kurių vandens transportas nebūtų buvęs įmanomas.