Paruzija

„Paruzija“ – septynioliktoji religijotyrininko, eseisto Gintaro Beresnevičiaus (1961–2006) knyga. Tai pirmasis jo grynas, vientisas romanas, kuriame sulydyta literatūrinė ir religijotyrinė autoriaus patirtis bei išmonė.

Kūrinys, pranašiškai pralenkęs laiką, būna neatpažintas, nesuprastas, neįvertintas. Taip atsitiko ir su Gintaro Beresnevičiaus romanu „Paruzija“, kuris prieš penkiolika metų buvo palaikytas tik juodojo humoro šėlione, neįžvelgus jo giliųjų prasmių. Šiandien atsiveria  vis daugiau romano skaitymo kodų.

„Paruzija“ –  senųjų krikščionių terminas, reiškiantis pakartotinį Kristaus atėjimą ir mirusiųjų prisikėlimą. Romane paruzija įvyksta – kūdroje gyvenantis slibinas tampa dievodaros produktu, šių laikų Antikristu. Autoriaus vaizduotė laisvamaniška, haliucinuojanti, bet – paradoksalu – ir moksliškai įžeminta. Jam puikiai pažįstami mito archetipai cikliškai kartojasi naujais pavidalais. Šiandien žmoniją vis dažniau aplanko apokaliptinės vizijos. Produkuojami tariamo šventumo erzacai. Valdžios klanai  telkiasi Burtininkų klubuose. Politinės komedijos vaidinamos sistemingai uoliai. Mitinės būtybės apsimeta žmonėmis, žmonės tampa žvėriažmogiais. Kuo gali baigtis genų transmutacijos? Kaip atrodo lietuvių „salos“ mentalitetas tarptautiniame vandenyne?

Romano stilius apstulbusiam skaitytojui žeria visą pastarųjų dešimtmečių literatūrinės raiškos arsenalą: ironiją, absurdą, farsą, groteską, siaubo, detektyvo elementus ir kasdieniško bendravimo komizmą.

Pasaulio religijų profesionalas G. Beresnevičius ne šiaip sau kviečia skaitytoją į fantazijos puotą. Tekstas verčia ir kvatotis, ir baisėtis, ir susimąstyti.

Jūratė Sprindytė