Pasaulio širdis

Tai XX a. teologijos klasika, krikščioniškosios literatūros deimantas. Pasaulio širdį turėtume vertinti kaip katalikiškosios teologinės ir dvasingumo tradicijos esmės, suspindėjusios su nauja jėga, atskleidimą.

Knyga tikrąja žodžio prasme kviečia į dinamišką viziją, vaizdingą kelionę. Skaitytojas panardinamas ne į teologinių koncepcijų pasaulį, bet į vaizdingai ir intuityviai suvokiamą tikrovės dramą. Joje nuopuolis ir išgelbėjimas, pasaulis ir Dievo gyvastis, Kristaus žygdarbis ir Bažnyčia piešiami lyg dinamiška ikona, prasidedanti stambiais potėpiais ir bręstanti į visuminę spalvingą viziją, kurioje niekas nepraleista ir nelieka nepasakyta, tačiau viskas atskleista vaizdais ir vaizdingais įspūdžiais.