Suvokimo durys. Dangus ir pragaras

Esė „Suvokimo durys“  aprašoma 1953-iųjų popietė, kai A. Huxley, prižiūrimas psichiatro Humphry Osmondo, pirmą kartą pavartojo meskalino – kvaitulinio pejotlio, meksikiečių vadinamo šventuoju kaktusu, veikliosios medžiagos. Ir jam atsivėrė naujo pasaulio vartai. Vizualiniai įspūdžiai suintensyvėjo, laikas tapo nebesvarbus. Užplūdo grožio ir prasmės išgyvenimas. Remdamasis ir kitų bandžiusiųjų patirtimi rašytojas teigia, kad daugelio mūsų protas paklūsta evoliuciniams mąstymo įpročiams, kurie blokuoja išlikimui nenaudingą gilesnį suvokimą. O per sąmonės keliones toji suvokimą ribojanti sklendė pakyla... Tekstas tapo sensacija. Thomas Mannas rašė, kad tai „neatsakinga knyga“.

„Dangus ir pragaras“  – „Suvokimo durų“ tęsinys. Pasak autoriaus, tam, kuris leidžiasi į sąmonės kelionę, gali atsiverti ir viena, ir kita. Meno, neįprastų reginių sukeltos būsenos, religinės patirtys irgi plečia suvokimo ribas. Kaip rašo A. Huxley, bet kokių potyrių pagrindas – biocheminis, todėl ir pasninkas, ilgas giedojimas, meditacija ar kūno išsekimas gali paruošti ypatingiems išgyvenimams. Tačiau, anot rašytojo, modernus žmogus, norėdamas patirti ir suvokti daugiau, jau galėtų kreiptis į farmacininkus, biochemikus ar psichiatrus.

Aldous Huxley – rašytojas, filosofas, gimęs garsioje anglų mokslininkų, intelektualų šeimoje. Parašė 47 knygas. Jį išgarsino distopinis romanas „Puikus naujas pasaulis“ (1931), beveik tiksliai aprašęs nūdienos pasaulį. Kiti žymūs kūriniai – „Neregys Gazoje“ (1936), „Sala“ (1962).  Iki pat mirties rašytojas laikytas vienu iš modernaus mąstymo vedlių. 7 kartus nominuotas Nobelio literatūros premijai.