Viena draugystė

„Šitiek kalbama apie meilę, šeimą, o draugystė lieka fone, lyg būtų ne tokia svarbi. Bet juk draugystei pasibaigus atsiveria tuštuma, kurios nebeužpildysi.“

Silvia Avallone

Elizos ir Beatričės draugystė – audringa ir nenuspėjama, stipri ir neteisinga, absoliuti ir prieštaringa, o svarbiausia – užgimusi dalijantis tokia pat vidine tuštuma. Rodos, atgimti jai nutrūkus turėtų būti neįmanoma, bet kaip gyventi netekus žmogaus, kuris atrodo nepakeičiamas? Ir vis dėlto – tai tik viena draugystė...

Kada ji prasidėjo? Eliza nėra tikra. Galbūt tą vakarą paplūdimyje, kai nepažįstama mergina nuostabiomis smaragdinėmis akimis ją suprato geriau nei bet kas kitas pasaulyje, nors iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad jos neturi nieko bendro? O gal vėliau, kai jiedvi su Beatriče iš prašmatnaus butiko pavogė džinsus ir pabėgo motoroleriu? Vieną dalyką Eliza prisimena labai gerai – dieną, kai ta draugystė baigėsi. Praėjo trylika metų, o šis prisiminimas ją vis dar skaudina. Dabar visi mano, kad ją, Beatričę, pažįsta, nes žino, ką ji dėvi, ką valgo, kur atostogauja. Kai kurie ja žavisi, kiti jai pavydi arba jos nekenčia, dar kiti ją dievina, tačiau niekas nežino, kas iš tiesų slepiasi po jos visada vienoda šypsena. Ir niekas negalėtų įsivaizduoti, kad kadaise garsioji Roseti buvo tik paprasta Bea – jos geriausia draugė.

Tai nepaprastai šiandieniam pasauliui, persikėlusiam į socialinius tinklus ir įsivaizduojamą realybę, aktualus romanas. Jame nagrinėjamos opios ir labai subtilios temos: santykis tarp to, kas atrodai esantis ir kas esi iš tikrųjų, tarp tapatybės ir kitoniškumo, tiesos ir melo.