Žydinčių merginų šešėlyje

„Žydinčių merginų šešėlyje“ – antrasis Marcelio Prousto (1871–1922) „Prarasto laiko beieškant“ ciklo romanas. Pirmas rankraščio variantas pasirodė 1918 m. Tai įspūdinga moteriškumo ir vyriškumo brandos studija, nuspalvinta pasakotojo Paryžiaus ir Normandijos pajūrio prisiminimų, o istorijos pamatas – jo santykis su močiute ir visa Svanų šeima. Šis romanų ciklo tekstas – neprilygstama įvairių meilės formų, laiko ir meno meditacija. Be to, būtent šioje dalyje suspindi Prousto – ir komiškojo rašytojo – talento briauna kuriant nuobodžiojo pono Norpua ar kerinčiojo Robero de Sen Lu portretus.

„Svarbiausias įvykis – romanas Prarasto laiko beieškant. Nepaprastas subtilus rafinuotumas ir svaiginama gelmė. Fantastiškas stilius. Visas Freudas iki tikrojo Freudo atsiradimo. Milžiniška žodžių, metaforų ir būdvardžių rožė. Paskutinė katedra."

Patrick Grainville, Lire, 1997 m.

„Keletas faktų: 1913 m. Marcelis Proustas savo lėšomis išleidžia „Prarasto laiko beieškant“ pirmą tomą – Svano pusėje. 1919 m. pelno pripažinimą – gruodžio 10 d. antrasis tomas   „Žydinčių merginų šešėlyje“ apdovanojamas Goncourt’ų premija, po kelių dienų vienas po kito spaudoje pasirodo dvidešimt septyni straipsniai apie jo kūrybą. 1922 m. Svano pusėje išeina į pasaulį – išverčiamas į anglų kalbą, plačiai komentuojamas ir studijuojamas. Kol M. Proustas prabilo lietuviškai, reikėjo laukti 66 metus! O juk jau pats originalas, pasak ispanų literatūros kritiko José Ortega y Gasseto „pasirodė truputį per vėlai: pakanka atidžiau jį panagrinėti, kad pastebėtume anachroniškus jo bruožus." Ir vis dėlto laukėme ne veltui."

Valdas Petrauskas, Pergalė, 1981 m.