Janina Degutytė

„Rašiau apie saulę, kurios nemačiau.“

Janina Degutytė (1928–1990) – Lietuvos poetė, vertėja, pasakų ir eilėraščių vaikams autorė, vėlyvosios lyrikos romantikė. Ji priklauso kartai, kurių jaunystę pažymėjo karo, okupacijų ir pokario siaubai. J. Degutytės profesionalios kūrybos etapas prasidėjo 6-ajame dešimtmetyje, kai literatūra privalėjo paklusti sovietinės valdžios reikalavimams. Poetės palikimas priklauso sovietiniam lietuvių literatūros periodui. Autorė mirė prieš pat Lietuvai atgaunant Nepriklausomybę, kurios karštai laukė. Susipažinti su J. Degutytes kūryba galite, perskaitę tokias knygas kaip „Nepalik manęs“.

Biografija

• Gimė 1928 m. liepos 6/8 d. Kaune. Kelerius metus su tėvais gyveno Kėdainiuose ir Telšiuose. Motiną pasiglemžė alkoholizmas. Nuo jaunystės J. Degutytė turėjo sveikatos problemų.

• Mokėsi Kauno VII gimnazijoje. Būdama 10 metų pradėjo rašyti eilėraščius. 

• 1948 m. baigė gimnaziją ir išvažiavo į Vilnių studijuoti literatūros. 

• 1955 m. baigė Vilniaus universitetą, tapo lietuvių kalbos ir literatūros specialiste.

• Dirbo Tauragės vaikų bibliotekoje, vakarinėje mokykloje dėstė rusų kalbą. Suprastėjus sveikatai ėmė dirbti sanatoriniuose vaikų namuose. Apsigyveno Vilniuje, dirbo redaktore grožinės literatūros leidykloje. Dėl širdies problemų gydėsi Maskvoje, Jaltoje.

• Pirmieji eilėraščiai išspausdinti „Jaunimo gretose“. 1958 m. priimta į Rašytojų sąjungą. 1959–1960 m. išleisti pirmieji eilėraščių rinkiniai bei R. M. Rilkės, M. Cvetajevos kūrinių vertimai.

• 1968 m. tapo Poezijos pavasario laureate ir Valstybinės premijos laureate. 

• Mirė 1990 m. vasario 8 d. Vilniuje. Palaidota Antakalnio kapinėse.

• 2005 m. prie J. Degutytės gyvenamojo namo Šančiuose atidengta paminklinė lenta.

Kūrybos bruožai

J. Degutytė – išpažintinės impresionistinės lyrikos kūrėja. Manoma, kad poetė tęsia Salomėjos Nėries tradicijas. J. Degutytės tekstuose nagrinėjamos meilės, ištikimybės, tiesos temos. J. Degutytės ankstyvoji kūryba – lyrinė, o vėlesnė – meditacinė. 

Rašytoja jautriai vaizduoja gamtą. Lyriniai subjektai susitapatina su gamta, ji sustiprina žmogų, suteikia jam laimės.

Skyrybos atžvilgiu J. Degutytės eilėraščiai taip pat unikalūs. Juose – daugybė brūkšnių, daugtaškių.