Oskaras Milašius

„Tam tikra prasme gyvenau tik tam, kad turėčiau ką išgyventi. Patikėdamas šiuos beprasmiškus prisiminimus popieriui, suvokiu, kad atlikau svarbiausią savo gyvenimo veiksmą. Man buvo lemta Atmintis.“

Oskaras Vladislovas de Lubičius Milašius (lenkiškai Oskar Władysław Miłosz herbu Lubicz, 1877 – 1939) – lietuvių prancūzų kalbos poetas, dramaturgas, prozininkas, eseistas, Lietuvos atstovas Tautų Sąjungoje. Jo literatūrinė karjera prasidėjo XIX a. pabaigoje per la Belle Époque ir pasiekė viršūnę XX a. ketvirtojo dešimtmečio viduryje knygomis „Ars Magna“ ir „Les Arcanes“, kuriose jis sukūrė labai asmenišką ir tirštą krikščioniškąją kosmogoniją, prilygstančią Dantės „Dieviškajai komedijai“. Vienišas ir unikalus XX a. metafizikas, jo eilėraščiai yra vizionieriški ir dažnai kankinantys. 1980 m. Nobelio literatūros premijos laureato lenkų rašytojo Czesławo Miłoszo tolimas pusbrolis. Susipažinkite su O. Milašiumi artimiau: „Laiškai. 2 knyga”.

Biografija

• Gimė 1877 m. gegužės 28 d. tuo metu Rusijos kontroliuotame Čarejos mieste. Jo tėvas buvo buvęs Rusijos kariuomenės karininkas Vladislavas Liubičius Milašius. Jo motina Marie Rosalie Rosenthal buvo Varšuvos žydė. Jis buvo pakrikštytas 1886 m. liepos 2 d. Varšuvos Švento Aleksandro Romos katalikų bažnyčioje. Jis buvo vienintelis tėvų vaikas. Jo tėvai oficialiai susituokė tik jam sulaukus 17 metų.

• 1889 m., būdamas 12 metų, jis buvo išsiųstas į vidurinę mokyklą Paryžiaus licėjuje Janson de Sailly. Baigęs vidurinę mokyklą, liko gyventi Paryžiuje, studijavo Viduržemio jūros regiono civilizacijas, Egipto senovę, asirų ir hebrajų kalbas. 1896-1899 m. mokėsi École spéciale des Langues orientales, kur studijavo pas profesorių Eugéne'ą Ledrainą, mokėsi versti senąsias biblijas iš hebrajų kalbos.

• 1889 m. keliaudamas po Europą ir Šiaurės Afriką, jis išleido savo pirmąją poemą „Le Poème des Décadences“. 1906 m. padedant poetui Nicolas Beauduinui buvo išleista jo poema „Les Sept Solitudes“. 1911 m. parašytoje poemoje „Les Elements“ išryškėja jo jaunatviškas ir tamsesnis rašymo stilius. 1913 m. jis išleido dvi pjeses – „Miguel Mañara: mystère en six tableau“, o 1919 m. – „Méphisobeth“. Nuo 1915 m. iki 1922 m. jis skelbė mažiau eilėraščių, nusprendęs daugiau dėmesio skirti pjesėms ir esė. Šios poemos buvo „Nihumim“, „Adramandoni“ ir „La Confessions de Lemuel“.

• 1914 m., perskaitęs Emanuelio Swedenborgo veikalus, pradėjo studijuoti alchemiją. Taip sutapo, kad po 1914 m. jo poezija tapo unikalesnė ir struktūriškesnė.

• 1916 m. per Pirmąjį pasaulinį karą Milašius buvo priverstas įstoti į Prancūzijos karinio jūrų laivyno spaudos korpusą, kuriam vadovavo rusai. 1917 m., per Rusijos revoliuciją, jo turtas buvo konfiskuotas, tačiau 1920 m. prancūzai jį grąžino. Tuo metu jis skurdo, nes jo kūriniai niekada nebuvo gerai parduodami.

• 1920 m. jis buvo paskirtas Chargé d'Affaires – prestižinės Prancūzijos diplomato ir verslininko pareigos, skirtos naujai nepriklausomai Lietuvai.

• 1930-1933 m. jis išleido du lietuvių liaudies pasakų rinkinius „Contes et Fabliaux de la vieille Lithuanie“ ir „Contes lithuaniens de ma Mère l'Oye“. Abu jie buvo išversti į anglų kalbą.

• 1931 m. jam suteikta Prancūzijos pilietybė ir aukščiausias Prancūzijos apdovanojimas – Garbės legiono ordinas.

• Kovodamas su vėžiu, būdamas 61 metų, patyrė širdies smūgį ir 1939 m. kovo 2 d. mirė savo Fontenblo dvare.

Kūrybos bruožai

Oskaras Milašius labiausiai žinomas dėl savo poezijos ir filosofinių esė, parašytų prancūzų kalba. Jo rašymo stiliui būdinga introspekcija ir filosofiškumas. Jo kūriniuose gvildenamos žmogaus egzistencijos, dvasingumo, gamtos ir prasmės paieškų temos. Milašiaus raštuose atsispindi gilus melancholijos jausmas ir transcendencijos ilgesys.

Kalbant apie poetinį stilių, Milašius naudoja turtingus ir sugestyvius vaizdus, savo mintims ir emocijoms perteikti pasitelkia ryškius aprašymus. Jo kalba lyriška ir metaforiška, linkusi į simbolizmą ir alegoriją. Jam turėjo įtakos simbolizmas ir romantizmas, tačiau jo kūryboje taip pat galima įžvelgti susidomėjimo Rytų filosofijomis, tokiomis kaip budizmas ir induizmas, pėdsakų.

Milašiaus prozos kūriniai pasižymi panašia introspekcija, juose poetinė kalba derinama su filosofiniais apmąstymais. Savo esė jis gilinasi į metafizinius klausimus, tyrinėja tikrovės, sąmonės ir žmogaus būsenos prigimtį. Jis susieja asmeninę patirtį, gamtos pasaulio stebėjimus ir filosofinius apmąstymus, kad sukurtų kontempliatyvų ir susimąstyti verčiantį prozos stilių.