Diena, kai jie ateis

„Žinau, kad kai kurie žmonės perskaitę knygą ištars: „Tai per daug baisu.“ Dalis mano romaną gali įvardyti kaip niūrią pranašystę. Karas Lietuvoje? O vis dėlto ar galėtumėte ranką prie širdies pridėję pasakyti, jog nė karto nepagalvojote, kaip elgtumėtės karo siaubui atėjus į Lietuvos žemę? Jeigu tokių minčių buvo kilę, knyga leis pasitikrinti galimą karo realybę, o jeigu apie tai nesate pagalvoję – ką gi, knyga gali išties nemaloniai nustebinti.

Mano pasakojime atpažinsite netolimos praeities vaizdinius, šalies Nepriklausomybės priešaušrį ir audringą 10-ąjį dešimtmetį. Pajusite alsuojantį nerimą dėl kovojančios Ukrainos, būsite supažindinti su slapčiausiais Kremliaus planais, apsilankysite karo meto Lietuvos vadovybės bunkeryje ir kovosite su Lietuvos kariais gindami Vilnių bei Kauną. Tačiau svarbiausia – jūs mylėsite. Mylėsite tokia didžiule meile, kuri įmanoma sutikus savo gyvenimo žmogų. Dabar tiesiog reikia išgyventi, kovoti – šaltame apkase, bunkeryje, miestuose ir miškuose. Už meilę, už savo šalį.

Kaip viskas baigsis, paaiškės tą dieną, kai JIE ateis.“

Giedrius Petkevičius

Savo alkį tyrinėti karybą ir istoriją knygos autorius stengėsi numalšinti tarnaudamas krašto apsaugos savanorių pajėgose ir studijuodamas Vytauto Didžiojo universiteto Istorijos fakultete. Žmogaus sielos gelmes ir tamsiąsias puses tyrinėjo dirbdamas psichologu su nuteistaisiais. Nuolatinis Lietuvos kariuomenės dalinių ir pratybų lankymas, bendravimas su įvairaus rango kariškiais, pagaliau įvairiausių istorinių, politinių bei karinių šaltinių studijos ir analitinis vertinimas suformavo unikalų autoriaus požiūrį į mūsų aplinką.

Penktąja savo knyga autorius debiutuoja kaip prozininkas. Knygos „Karo anatomija“, „Karo žmonės“ ir „Kruvinos saulėgrąžos“ jau rado kelią į skaitytojų širdis.

„Noras mylėti ir būti mylimam – tai varomoji žmogaus jėga, o karas, deja, gali stipriai pakoreguoti šio noro įgyvendinimą“, – taip apie knygą ir gyvenimą sako autorius.

Kurdamas istorines pažintines knygas autorius, nors ir turi laisvę rinktis literatūrinės išraiškos formas, yra faktų nelaisvėje, tad užsimojęs juos interpretuoti susiduria su buvusios ir esamos realybės lubomis.

Rašant prozos kūrinį galima išlaisvinti mintis, emocijas, galbūt net savo vidinius demonus. Kokią emocijų puokštę pateikiu skaitytojui ir ar tie demonai stipriai siautėja romane, žinosite užvertę paskutinį mano prozos debiuto puslapį."