Lietuvių darbo tradicijos ir papročiai

Neseniai sukako 120 metų nuo žymaus lietuvių fotografo ir kultūros metraštininko, etnografo ir kraštotyrininko Balio Buračo (1897–1972) gimimo Sidariuose, Šiaulėnų valsčiuje, tuometinėje Šiaulių gubernijoje. Minėdami Lietuvos valstybės 100 metų jubiliejų, turime puikią progą prisiminti, kaip gyvybe alsuojantis tautinis atgimimas pašaukė daugelį Lietuvos žmonių, tarp jų brolius Buračus – Balį, Joną, Bronių – iš pačios kaimo gilumos visom kūrybinėm galiom įsitraukti į mūsų kultūros tradicijų puoselėjimą, įprasminimą ir išsaugojimą.

Balys Buračas per daugiau kaip 50 metų keliavęs po gimtąjį kraštą su fotoaparatu rankose, pateikė platų ir tikrovišką mūsų šalies papročių, tradicijų, liaudies meno ir materialinės kultūros vaizdą. Jis siekė išsaugoti sparčiai nykstančius tautinės kultūros klodus ir turėjo retą gebėjimą suvokti savo atliekamo darbo išliekamąją vertę. Balio Buračo fotografijose Lietuvos kraštovaizdis, piliakalniai, kasdienybės ir švenčių aplinkoje įamžinti mūsų žmonės tautiniais kostiumais puošė lietuvių laikraščių ir žurnalų puslapius. Šiame leidinyje pateikta nemaža dalis Balio Buračo palikimo, skirto tautinių darbo papročių bei susijusių tradicijų aprašymui ir, svarbiausia, jų patraukliai ikonografijai. Skelbiama medžiaga parodo ne tik tų tradicijų savitumą bei grožį, bet ir mūsų civilizacijos pažangą per praėjusį šimtmetį, nepaisant dviejų pasaulinių karų ir sunkios okupacijos. Knygos rankraštyje itin gausu tarpukario Žemaitijos, ypač kupiškėnų, šiaulėnų, telšiškių, taip pat Aukštaitijos ir Dzūkijos gyventojų darbų, jų švenčių ir kitų tradicijų bei papročių Balio Buračo užrašytų aprašymų. Iš muziejuose ir archyvuose saugamų išlikusių maždaug 10000 negatyvų šiam leidiniui atrinkta per 400 retų, daugiausia iki šiol nepublikuotų, nuotraukų, kurios sugrupuotos pagal parinktus tekstus. Jos atspindi unikalius etninės kultūros aspektus, būdingus kupiškėnams, dzūkams, kitiems Aukštaitijos ir Žemaitijos rajonams.