Lukiškės. Tamsioji Vilniaus širdis

Pragaro vartai pačioje Vilniaus širdyje. Kalėjimas, kurio nebeliko. Bet jis buvo ištisus 115 metų, ir tai buvo vienintelis, paskutinis Lietuvos kalėjimas. Lukiškių istorija – tai Vilniaus ir iš dalies visos Lietuvos istorijos atspindys nuo 1904-ųjų iki kalėjimo uždarymo 2019-ųjų liepą. Čia kalėjo, kentėjo, buvo tardomi politiniai kaliniai, kunigai, menininkai ir žmogžudžiai. Labai keista, bet Lukiškių istorijos iki šiol niekas nebuvo parašęs. Bet Rūta Vanagaitė parašė – juodu ant balto išdėstė nepagražintą, sukrečiančią Lukiškių kalėjimo istoriją, atvirai papasakotą 25 nuteistųjų ar juos pažinojusiųjų lūpomis.

LUKIŠKĖS: TAMSIOJI VILNIAUS ŠIRDIS – dokumentinės prozos knyga, kurioje niekas neišgalvota. Skaitydami nuteistųjų pasakojimus ar pasakojimus apie juos, jūs patys vaizduotėje susidėliosite žiaurią ir sukrečiančią Lukiškių (ir Vilniaus) istoriją.

Žiūrint iš dabartinės perspektyvos, vieni čia kalėję buvo tiesiog politinių represijų aukos, kiti buvo įkalinti dėl savo tautybės, treti – pagal kitados galiojusius absurdiškus įvairių režimų įstatymus. O ketvirti, apie kuriuos rašyti man buvo sunkiausia – labai labai kalti, ir jiems, ko gero, niekada nebus atleista.

Jūsų laukia 25 žmonių istorijos – nuo revoliucionieriaus Kapsuko ar rašytojos Žemaitės, nuo Izraelio premjero ar prancūzų roko žvaigždės – iki skaudžių ir baisių likimų tų, kurie sėdėjo ar tebesėdi už žmogžudystę ar net kelias. Kai kurie iš jų turbūt niekada neišeis į laisvę. Ar jie turi teisę būti išklausyti? Aš išklausiau. Kiekvienoje mano išgirstoje ir papasakotoje istorijoje yra ir absurdo, ir siaubo, ir vilties.