Mano mažasis genijus

Ši šviesos ir vilties kupina istorija apie neįtikėtinai protingą berniuką ir jo nepaprastai drąsią mamą atskleidžia, kaip svarbu tikėti savo vaiku ir išmokti įžvelgti jo viduje slypintį talentą.

Knyga „Mano mažasis genijus" – tai autistišką vaiką auginančios mamos pasakojimas apie ilgą, pasiryžimo ir ištvermės reikalaujantį kelią, kurį teko nueiti, kad jos sūnus Džeikas paneigtų liūdnas gydytojų prognozes ir pranoktų didžiausius aplinkinių lūkesčius.

Kristina Barnet su vyru Maiklu ir vaikais gyvena Indianos valstijoje. 1996 m. ji įkūrė „Gilių kalnelio akademiją" – darželį, kuriame prižiūri vietinių šeimų vaikus. Šiuo metu ji su Maiklu vadovauja labdaringam bendruomenės centrui „Pas Džeikobą", skirtam autistiškiems ir specialiųjų poreikių turintiems vaikams bei jų šeimoms.

„Jis gali padaryti ką tik nori."

Štai ką pasakė Džeiko fizikos profesorius dr. Rosas, kai „The Indianapolis Star" žurnalistas paklausė, ką, anot jo, Džeikas darys su savo sugebėjimais. Skaitant šiuos žodžius, kūnu perbėgo šiurpulys. Tai štai kaip toli mes nuėjome – nuo mokyklos specialiųjų poreikių vaikams mokytojų, kurie nemanė, kad Džeikobas kada nors išmoks skaityti, iki universiteto fizikos profesoriaus, kuris mato neribotą mano sūnaus potencialą. Noriu, jog Džeiko mokytojai nustatinėtų jam tik tokias ribas. Dar svarbiau yra ribos, kurias mes nusistatome sau.

Parašiau šią knygą, nes tikiu, jog Džeiko istorija yra simbolinė visų vaikų istorija. Nors jo gebėjimai yra unikalūs, pasakojimas apie jį pabrėžia galimybę, kurią turime visi, – realizuoti tai, ką savyje turime nepaprasto, o tada galbūt netgi paaiškės, jog genijai nėra tokie reti. Neteigiu, kad kiekvienas autistiškas vaikas yra vunderkindas ar kad kiekvienas sveikas vaikas toks yra. Tačiau jei pakurstysite vidinę vaiko ugnelę, ji visada nurodys kelią į daug didesnes aukštumas, nei jūs kada galėjote įsivaizduoti.

Sudėtinga pasitikėti vaiku, kad jis turėtų galimybę rasti savo kelią, ypač kai ugdymo profesionalai kiekvieną dieną kalba, jog vaikai turi tilpti į griežtas lentynėles. Norime vaikams suteikti geriausias galimybes, kokias tik galime, todėl dažnai darome meškos paslaugą, kai stengiamės juos stumti „teisinga" kryptimi. Savo vaiko potraukių skatinimas, o ne jų nukreipimas kita linkme, ypač kai tie gebėjimai neatitinka būsimos sėkmės kriterijų, gali atrodyti it šuolis nuo uolos. Bent jau man tikrai taip atrodė. Tačiau tas rizikingas, kupinas tikėjimo žingsnis yra būtinas, jei jūsų vaikai ketina skraidyti.

Jei vaikas, kuris niekada neturėjo kalbėti ar skaityti, gali pakilti į tokias neįtikėtinas aukštumas, įsivaizduokite, ką gali pasiekti vaikai, kuriems nereikia įveikti tokių kliūčių. Ir kiek aukštai jie gali kilti, jei juos paskatintume išskleisti savo sparnus, – toliau už bet kokio horizonto, toliau nei siekia didžiausi mūsų lūkesčiai. Dalindamasi šiuo pasakojimu, viliuosi, jog taip ir bus.

(Ištrauka iš knygos)