Paminkliniai kryžiai: Žemaitijos kalvystė XIX a. pabaigoje XX a. I pusėje. Iš Adelės Genovaitės Zinkevičiūtės rinkinių.
Geležinė kryždirbystė Žemaitijoje buvo paplitusi XIX a. pabaigoje – XX a. I pusėje. Iki šių dienų yra išlikusių kalvių dirbintų viršūninių kryžių, vainikuojančių bažnyčių, varpinių ir koplyčių bokštus, stogastulpius, koplytstulpius, dar galima rasti šimtamečių šventorių ir kapinių vartų, kapų paminklinių kryžių. Tačiau autentiškas kryždirbystės paveldas grėsmingai nyksta dėl gamtos poveikio ir vertybių nesaugojimo. Ši gausiai iliustruota knyga – kaip dokumentas – vaizdžiai reprezentuoja Žemaitijos regiono miestų ir kaimų kapinėse statytus protėvių paminklus, buvusius ir dar esančius. Nuotraukos ir piešiniai atskleidžia, kokia unikali yra mūsų tautos savastis, kokie talpūs, kūrybiški buvo žmonės, išreikšdami savo pasaulėjautą ir atmintį.
Krikščionybėje kryžius yra esminis tikėjimo ženklas, reiškiantis Kristaus auką dėl žmogaus, gyvenimo pergalę prieš mirtį. Tyrinėdami mūsų protėvių antkapinius paminklus pamatysite, kaip jų sąranga, įvaizdžiai perteikia ir krikščioniškąjį tikėjimą, ir gamtos pajautą: “medžio” kryžmas pina, audžia augančios šakos, jas puošia žiedų, pumpurų, lapelių kompozicijos, abstrahuoti gamtos motyvai tampa ažūriniais ornamentais. O Nukryžiuotojo, šventųjų, angelų figūros liudija būties viltį, jog žmogus kančios akivaizdoje nėra vienas. Mūsų protėviai paminkliniais kryžiais išreiškia ne tik brangų artimųjų atminimą, bet ir perteikia savo pasaulėvaizdį, transcendencijos suvokimą.
Lietuvos kalvystės paveldą pusę amžiaus tyrinėjo iš Biržų kilusi dailininkė ir menotyrininkė, Telšių taikomosios dailės technikumo, vėliau, Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto dėstytoja Adelė Genovaitė Zinkevičiūtė (1933–2022). Lietuvai atkovojus Nepriklausomybę 1991 metais, Adelė ėmėsi sistemingų tyrimų, o nuo 1998 metų, Telšių mokyklai prisijungus prie Vilniaus dailės akademijos ir pradėjus vykdyti bakalauro studijų programas, dirbdama paveldo praktikos dėstytoja, ji pasitelkė ir studentiją: kasmet rengė ekspedicijas po Žemaitiją, fiksavo dar išlikusius geležinius kaltinius kryžius miestelių ir kaimų kapinėse, šventoriuose, pakelėse. A. G. Zinkevičiūtės rinkiniuose – apie 600 studentų piešinių, kurių daugelis publikuojami šioje knygoje. Tačiau nuotraukos įvairiose laikmenose buvo skirtingos. Siekdamas stilistinio vientisumo, dizaineris Tomas Vaičaitis išvažinėjo visą Žemaitiją ir profesionaliai perfotografavo didžiąją dalį paminklų. Nemenka kokybiškų nuotraukų dalis yra daryta Sigito Varno, vykusio į ekspedicijas kartu su Zinkevičiūte. Tad albume yra ir dar tebeesančių, ir jau neišlikusių kryžių piešinių bei nuotraukų. Čia sukauptas lobynas turi ir mokslinę vertę tolesniems, gilesniems tyrimams, taip pat ir praktinę vertę – iš vaizdinės medžiagos galima atkurti gana tikslius brėžinius kalvių darbams, interpretuoti ją įvairioje meninėje kūryboje.
Albumas skiriamas visiems, kas nori pažinti geležinę kryždirbystę, paplitusią prieš šimtmetį Žemaitijoje. Kalvių kryžių yra išlikusių tik vienetai ar po kelias dešimtis regiono miestuose, o mažuose miesteliuose ir kaimuose jų yra daugiau – dar galima pamatyti tokių unikalių vietų, kaip, pavyzdžiui, Viekšnių, Papilės senosios, Užvenčio, Rietavo, Veiviržėnų kapinės. Šioje knygoje rasite visų rajonų paminklinių kryžių, taip pat ir dalelę Mažosios Lietuvos kapų kryžių, liudijančių kalvių meistriškumą ir žmonių norą išreikšti kryžių kaip gyvybės medį, pastebėsite įvairių įtakų sampynas.
Visos bendruomenės, kiekvienas žmogus, kurių akiratyje dar yra išlikusių senųjų kalvių kryžių, esate kviečiami saugoti šias rūdžių ir nesišmanymo sparčiai naikinamas vertybes!
Menininkai, amatininkai, ypatingai – Lietuvos kalviai, tikimės, jog rasite kūrybinių įkvėpimų unikalios ir prasmingos tradicijos tęstinumui!
ANOTACIJA GLAUSTAI:
Geležinė kryždirbystė Lietuvoje plėtojosi XIX a. pabaigoje – XX a. I pusėje. Albume matysite daugiau kaip 1000 kalvių dirbintų paminklinių kryžių iš viso Žemaitijos regiono miestų, miestelių ir kaimų kapinių, iš dalelės Mažosios Lietuvos vietovių. Nuotraukų ir piešinių lobyne atsiveria mūsų tautos kultūros klodai, tačiau šimtamečių kalvių kryžių yra išlikusių tik vienetai ar po kelias dešimtis miestuose, o mažuose miesteliuose, kaimuose, kur bendruomenės dar gyvai saugo senolių atminimą, jų galima rasti šiek tiek daugiau. Keliaujant per Žemaitiją galima pamatyti tokių unikalių vietų, kaip Viekšnių, Papilės senosios, Užvenčio, Rietavo, Veiviržėnų, Judrėnų kapinės, bet jų lieka vis mažiau. Todėl bendruomenės ir kiekvienas žmogus, kurių akiratyje dar yra išlikusių senųjų geležinių kryžių, liudijančių mūsų kultūros savastį, esate kviečiami pažinti bei saugoti šias sparčiai nykstančias vertybes. Menininkai, amatininkai, ypatingai – Lietuvos kalviai, tikimės, jog šioje knygoje rasite kūrybinio įkvėpimo prasmingos tradicijos tęstinumui!“
(Lietuviškoji kryždirbystė pripažinta UNESCO ir įtraukta į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą 2008 metais).
IŠ KNYGOS RECENZIJOS:
„Šis labai vertingas veikalas turės ne vien kultūrinę išliekamąją, bet ir praktinę vertę – juo galės naudotis dabartiniai ir būsimi kalviai, antkapinius kryžius savo artimiesiems užsakinėsiantys žmonės. Ši knyga padės gaivinti savitą tradicinės tautodailės barą, atkurti ir išlaikyti būtent Žemaitijos regionui būdingus antkapinių kaltinių kryžių bruožus. Tai padėtų išvengti agresyvios kultūrinės niveliacijos, istoriškai susiklosčiusių savitumų nykimo.
Šis vertingas veikalas praturtins Lietuvos paveldotyros mokslinių duomenų bazę, paskleis žinių apie nykstančius savito kultūros paveldo objektus ir praeities tradicijas.“
Dr. Martynas Purvinas, Marija Purvinienė
***
Sudarytojai – Laima Kėrienė, Tomas Vaičaitis. 420 psluslapių, 1200 iliustracijų.
Tekstų autorės – Laima Kėrienė, dr. Jolanta Zabulytė.
Vilniaus dailės akademijos leidykla, BALTO print spaustuvė, Vilnius, 2024 m.
Finansavo: LTKT, VDA, VDA TF, Plungės rajono savivaldybė.
