Sodai: tradicijos, įvaizdžiai, simboliai Lietuvos kultūroje

Publikuojamuose straipsniuose daugiausia dėmesio skiriama istorinių Lietuvos parkų ir sodų paveldui. Analizuojamos bendrosios parkų kūrimo estetinės tendencijos ir atskiri jų realizacijos atvejai, aptariami sodai sakraliniame ansamblyje (Pažaislio atvejis), miesto parkai (Alytaus atvejis). Keleto autorių dėmesio centre – Lietuvos sostinė: pradedant nuo platesnio žvilgsnio į per ištisus amžius susiklosčiusį Vilniaus kraštovaizdį, kuriame gamtiniai elementai, želdiniai ir jų prasminės sąsajos su architektūriniais elementais iš esmės formuoja miesto kraštovaizdžio tapatumą, iki konkrečių sodų ir parkų tyrimų, jų rekonstrukcijų bandymų. Pateikiama naujų reikšmingų archeologinių tyrimų duomenų apie Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje buvusius ankstyvuosius sodus, naujai pažvelgiama į XVIII–XIX a. laikų sodus ir parkus vyskupų rezidencijoje Verkiuose, aptariama Vilniaus universiteto Botanikos sodo istorija. Reikšminga ir Lietuvos menotyroje nauja tema – sodų vaizdiniai XIX a. Vilniaus interjerų puošyboje, sodų madų atspindžiai sienų tapyboje ir kambarių apstatyme.
Kitose publikacijose aptariami įvairūs aktualūs XIX–XX a. sodų ir parkų tyrimų aspektai: sodo baldų kūrimo tendencijos, santykis su istorinių dvarų parkų paveldu bei kolektyvinių sodų reiškinys sovietmečiu. Bendrakultūrį sodų santykio su architektūra ir urbanistika aspektą nagrinėja publikacija, skirta sodų įtakai iracionaliosios architektūros raidai.
Dar keli straipsniai skirti sodo įvaizdžiams mene – nuo XVII a. religinės emblemikos iki XIX a. tapybos ir XX a. teatro scenos.
Leidinio pabaigoje skelbiamas meninis tyrimas, susijęs su menotyrinėse publikacijose nagrinėjama sodo kaip kultūrinės ir gamtinės terpės problematika.