Sodas

Čia ne berniukas. Čia Tusia. Mano duktė. Ji ir yra visa ko prasmė.

Boriatinskajos veidą iškreipė, beveik subjaurojo laimės mėšlungis.

Marina Stepnova (g. 1971 m. Jefremove, Tulos srityje) – viena žymiausių šiuolaikinių rusų rašytojų, romanų „Lazario moterys", „Chirurgas" ir „Italų pamokos" autorė. Jos knygos pelnė prestižiškiausias Rusijos literatūros premijas, išverstos į 23 kalbas.

„Sodas" – naujausia autorės knyga, nukelianti mus į XIX a. Rusiją. Į klestinčią kunigaikščio Boriatinskio sodybą, apsuptą lūžtančio nuo gėrybių sodo. Ir sodyba, ir pats kunigaikščių gyvenimas – kaip šventė: amžina, dosni, džiūgaujanti. Tačiau į šį gyvenimą ateina vėlyvas ir niekieno nelaukiamas vaikas. Dukra, kurios gimimas sugriauna idealiai atrodžiusią šeimą. Tusia nuo gimimo yra kitokia.

Patriarchalinėje, tradicijų sukaustytoje visuomenėje, kurioje kiekvienas elgiasi ir gyvena taip, kaip diktuoja luomo taisyklės, ji atrodo, lyg būtų atėjusi iš kito laiko. Ji nuo gimimo daro ką nori, elgiasi kaip neįprastai laisvai, šokiruodama aplinkinius. Ji pati sprendžia, kada jai pradėti kalbėti. Kaip elgtis, kuo domėtis, ką mylėti ir ko neapkęsti – o tai neatleistina toje aplinkoje, kurioje jai tenka gyventi.

„Sodas" – knyga, skirta pasiilgusiems klasikinės rusų literatūros. Tai epinis, plačiais mostais nutapytas anuometinės Rusijos paveikslas. Didžiulis Boriatinskių dvaras – tarsi rusiškas pasaulio modelis: su pirkliais ir valstiečiais, prietarais ir pažanga, mergomis patarnautojomis, sėja ir derliaus nuėmimu, sodu, kiaulėmis ir arkliais. Ypač arkliais, kurie Tusiai reiškia daugiau nei žmonės. Visą šį universumą valdo dviese: Nadežda Aleksandrovna Boriatinskaja ir Tusiai ateiti į pasaulį padėjęs vokiečių kilmės daktaras Meizelis. Šiame gyvame, kvėpuojančiame, sklidiname uždarame pasaulyje gyvena Tusia. Jų pasaulio centras.

O kažkur toli, už dvaro sienų, Simbirske, įsižiebia kibirkštis, iš kurios įsiplieks didysis gaisras. Bręsta sąmokslas prieš carą...