Tūla

„Tūla“ yra antrasis ir garsiausias rašytojo Jurgio Kunčino (1947–2002) romanas, parašytas Vilniuje 1991 m. ir pirmą kartą išleistas 1993 m. 10000 egz. tiražu. Tais pačiai metais kūrinys pelnė Rašytojų sąjungos premiją. Literatūrologė Jūratė Sprindytė atkreipė dėmesį į tokius išskirtinius Kunčino prozos bruožus kaip jos gaivališkumas, spontaniškumas, sensualizmas: „tokio gaivalo lietuvių prozai visada stigo. Ji nuolat buvo įsipareigojusi kokiam nors dideliam tikslui“.

Fatališka meilė, Vilniaus gatveles užgulusi sovietmečio pilkuma, nerimo ir liūdesio slegiamas inteligentiškas jaunuolis – iš tokių vaizdų susiklostė J. Kunčino romanas. 

 „Tūloje“ itin nuosekliai remiamasi miesto topografija – minimi ir aprašomi infrastruktūros, kultūros objektai, privačios erdvės. Svarbiausios pasakojimo teritorijos yra Užupis ir Senamiestis. Į Jeruzalės mikrorajoną herojus patenka atsitiktinai, Antakalnyje aplanko netikėtai sutiktą bičiulį ir buvusią žmoną. Romaninio Vilniaus riba eina per Jeruzalę, Minsko plentą, Filaretų gatvės galą bei aspirantų bendrabutį Gedimino prospekto gale. Romane daug dėmesio skiriama marginalizuojamoms miesto erdvėms: kapinėms, beprotnamiui, kalėjimui. Ypač mėgstamos pasakotojo vietos yra kavinės ir restoranai: „Alumnato kiemas“, „Bačka“, „Neringa“, „Rotonda“, „Daina“, „Parodų rūmų kavinukė“. Bohemiškas Vilnius sudaro priešpriešą valdžios institucijoms. Svarbus vaidmuo „Tūloje“ tenka gamtos objektams: Neriai, Vilnelei, Bekešo kalnui, Olandų gatvės miškams.

Skaitydami romaną „Tūla“ skaitytojai leidžiasi į kelionę po Vilnių kartu su pakaušusiu liūdnu jaunuoliu, atpažindami gatveles, kavines, dažnai sutinkamus žmones, kol per žaismės sceną patenka į nerimo ir fatališko jausmo skaistyklą.

„Tūla“ yra dosnios neįmanomos meilės dūžtanti banga, vienatvės, klajonių ir nerimo romanas, jau smilkstančios santvarkos liūdna fotografija. Jurgio Kunčino pasakojimas – švelniai natūralistiškas ir šiurkščiai poetiškas, pasak Jūratės Sprindytės. Romanas parašytas smagia ranka, vienu kartu liejančia dokumentiško tikrumo, puošybos, ironijos spalvas, gražiausi jo puslapiai žavi svaigulio ritmu ir lyriška intonacija, kuri lengvai įteisina šagališkas skrydžio metaforas.

Romanas išleistas lenkų, rusų, švedų kalbomis.“ – literatūros kritikas Valentinas Sventickas.

Tekstas paremtas remiantis puslapyje www.vilniusliterature.flf.vu.lt pateikta informacija