Ar kada susimąstėte, kodėl stabtelime pažiūrėti oranžinės žaros, kuri nutvieskia dangų prieš leidžiantis saulei? Kodėl pavasarį plūstame grožėtis vyšnių žiedais? Ar numanote, kad galbūt egzistuoja priežastis, kodėl – nepaisant lyties, amžiaus, kultūros ar tautybės – mus taip džiugina gyvūnų jaunikliai, pažiręs konfeti ar spalvingų balionų debesis?
Dažnai esame tikinami, kad fizinis pasaulis nedaro jokio arba tik labai mažą poveikį vidiniam džiaugsmui. Vis dažniau skirtingų sričių ekspertai skatina harmonijos ir ramybės ieškoti viduje – per sąmoningumą ir meditaciją – slopinant išorinį pasaulį. Bet ar verta taip daryti, jei natūrali supančio pasaulio energija ir gyvastis iš tiesų yra greičiausiai atsinaujinantis ir lengviausiai prieinamas mums džiaugsmo šaltinis?
Knygoje Džiaugsmingai dizainerė, TED platformos žvaigždė Ingrid Fetell Lee tyrinėja, kaip stipriai iš pažiūros kasdieniai daiktai ir erdvės gali veikti žmogaus nuotaiką. Remdamasi neuromokslo ir psichologijos įžvalgomis autorė aiškina, kodėl vienoje aplinkoje jaučiamės neramūs arba konkuruojantys, o kitoje – taikūs ir džiugūs; atskleidžia būdus, kaip išnaudoti aplinkos galią pilnatviškam, sveikam ir džiaugsmingam gyvenimui kurti.
Kaip šviesa gerina mūsų emocinę ir fizinę savijautą?
Dažnai esame tikinami, kad fizinis pasaulis nedaro jokio arba tik labai mažą poveikį vidiniam džiaugsmui. Vis dažniau skirtingų sričių ekspertai skatina harmonijos ir ramybės ieškoti viduje – per sąmoningumą ir meditaciją – slopinant išorinį pasaulį. Bet ar verta taip daryti, jei natūrali supančio pasaulio energija ir gyvastis iš tiesų yra greičiausiai atsinaujinantis ir lengviausiai prieinamas mums džiaugsmo šaltinis? Už kiekvieną džiuginantį vaizdą, nuo saulėtekio iki kūdikio veido, esame dėkingi šviesai, kurią iš aplinkos atspindi mūsų akys. Šviesa yra spalvos energijos šaltinis. Bet ir ne tik, tai grynoji energijos forma, kuri savaime kuria džiaugsmą.
Remdamasi neuromokslo ir psichologijos įžvalgomis autorė aiškina, kodėl vienoje aplinkoje jaučiamės neramūs arba konkuruojantys, o kitoje – taikūs ir džiugūs. Taip pat atskleidžia būdus, kaip išnaudoti aplinkos galią pilnatviškam, sveikam ir džiaugsmingam gyvenimui kurti. Pavyzdžiui, ar pasaulis galėtų būti džiaugsmingas be spalvų ir šviesos? Dalinamės autorės įžvalgomis apie šviesos poveikį mūsų emocijoms, produktyvumui ir gerai savijautai.
Ar gali pasaulis būti džiaugsmingas be spalvų?
Įsivaizduokite, kad atsidūrėte saloje, kurioje daugelis vietinių kenčia nuo negydomo genetinio defekto, visiškai neleidžiančio jiems įžiūrėti spalvų. 1994 m. atkeliaudamas į Pingelapą salą, dr. Oliveris Sacksas atsigabena norvegų mokslininką Knutą Nordby, kuris, kaip ir daugelis vietinių gyventojų, kenčia nuo smarkaus aklumo spalvai, arba achromatopsijos. Kartą keliautojus užklupo audra, permerkė lietus, o paskui danguje pakibo nuostabi vaivorykštė. O. Sacksas aprašo, kad K. Nordby matė vaivorykštę kaip „šviesos arką danguje“, o paskui prisimena ir kitus džiugius jo pasakojimus apie matytas vaivorykštes – dvigubas vaivorykštes ir net tobulą vaivorykštės ratą. Galop O. Sacksas daro išvadą, kad spalvoms aklo asmens regimasis pasaulis „tegul ir nuskurdintas vienomis prasmėmis, kitomis yra ne mažiau turtingas už mūsų“.
Tad džiaugsmą be spalvų atrasti mes įstengtume, bet tai būtų daug sunkiau be šviesos. Mes priklausomi nuo saulės šviesos, reguliuojančios mūsų cirkadinius ritmus, dvidešimt keturių valandų laikrodį, lemiantį mūsų energijos lygius. Saulės šviesa stimuliuoja ir vitamino D gamybą mūsų odoje, imuninę sistemą, lemia serotonino, emocijas subalansuojančio neurotransmitoriaus, lygius. Daugelis žmonių. gyvenančių labai aukštai, kenčia nuo žiemos meto depresijos, žinomos kaip sezoninis afektinis sutrikimas (sutrumpintas pavadinimas taikliai nusako šį sutrikimą. SAD (angl. liūdnas), kurį sukelia dienos šviesos stoka.
Užtemdykite šviesą ir džiaugsmas pritems
Šviesa ir nuotaika dažnai sukasi ta pačia orbita: užtemdykite šviesą, ir pritems džiaugsmas. Žmonės visame pasaulyje vengia tamsių kampų ir ieško šviesos užlietų vietų, brangindami būstus su geru natūraliu apšvietimu, atostogaudami saulėtose tropinėse vietose. Knygoje „Modelių kalba“ („A Pattern Language“) apie tai, kaip žmonės panaudoja erdvę, architektas Christopheris Alexanderis bei jo kolegos atkreipia dėmesį, kad svarbiausias statinį apibūdinantis faktas yra toks: „Visur, išskyrus dykumos klimatą, žmonės panaudoja atvirą erdvę, jei ji saulėta, ir jos nenaudoja, jeigu joje trūksta šviesos.“ Analizuodamas gyvenamąją gatvę Berklyje, Ch. Alexanderis pastebėjo, kad šiaurinės gatvės pusės gyventojai nesinaudoja galiniu kiemu. Jie verčiau sėdi nedideliuose priekiniuose sodeliuose palei šaligatvį, o į galinius kiemus verčia šlamštą. Šešėlingi kiemai ir aikštės tampa negyvomis zonomis, bet jeigu jie atsukti į pietus, „pastatas ir jo sodas taps laiminga vieta, kupina veiklos ir juoko“. Tas pats pasakytina apie vidaus patalpas. Kadangi saulė keliauja iš rytų į vakarus per pietinį dangaus skliautą, tie namai, kurių pagrindiniai kambariai išeina į pietus, paprastai būna linksmi ir šventiški.
O namai, kurių pagrindiniai kambariai atsukti į šiaurę, – dažnai tamsūs ir niaurūs, ir žmonėms norisi iš bendresnių patalpų keliauti į šviesesnius kambarius namo pakraščiuose. Pietiniame pusrutulyje saulė keliauja per šiaurinę dangaus dalį, taigi šias kryptis reikėtų sukeisti. Džiaugsmas, kurį jaučiame saulės apšviestuose kambariuose, pamatuojamas apčiuopiamais gerovės masteliais.Tyrimai nuosekliai patvirtina, kad daugiau dienos šviesos mažina kraujospūdį, pataiso nuotaiką, budrumą, didina produktyvumą.
Šviesesnės patalpos gerina produktyvumą
Darbuotojai, sėdintys arčiau lango, patvirtina turintys daugiau energijos, esantys linkę būti aktyvesni tiek darba, tiek už jo ribų. Tiriant pradinių mokyklų mokinius nustatyta, kad besimokantieji klasėse, kur daugiau dienos šviesos, per metus 26% pralenkė kitus skaitymo įgūdžiais ir 20% - matematikos. Į šviesesnes palatas paskirti pacientai būdavo išrašomi iš ligoninės greičiau, jiems reikėdavo mažiau vaistų nuo skausmo, palyginti su gydomais ne tokiose šviesiose patalpose.
Suprantama, kad mums geriausia saulės šviesa, bet kai jos nesama, panašią naudą gali suteikti plataus spektro dirbtinis apšvietimas. Mokslininkai jau seniai žino, kad žiemos depresiją palengvina viena valanda per dieną, praleista prie 2 500 liuksų spinduliuojančios dėžės, bet naujesni tyrimai rodo, kad šviesos terapija gali palengvinti ir kitokią, ne tik žiemos depresiją.
Šviesos terapija mažina depresiją
Atlikdami dvidešimties tyrimų metaanalizę, tyrėjai padarė neįtikėtiną išvadą, kad gydant depresiją šviesos terapija gali būti paveikesnė ne mažiau už antidepresentus. Nuo Alzheimerio kenčiantiems pacientams ilgalaikės priežiūros įstaigose ryški šviesa sumažino depresiją ir pristabdė kognityvinių funkcijų silpnėjimą. Deja, šviesa nėra tokia viliojanti gydomoji priemonė kaip farmacijos pramonės stebuklai, tad šis gydymo būdas mažai tirtas. Ir tai ironiška, nes palankus sveikatai šviesos poveikis žinomas ištisus amžius. „Leiskite vystančiam augalui ir žmogui pabūti saulėje, – rašė garsi anglų slaugytoja Florence Nightingale, – ir jei jie ne per daug sunykę, atgaus sveikatą ir nuotaiką.“ 1860 m. F. Nightingale pranešė, kad jos pacientai savaime gręžiasi į saulę, net jei gulėdami ant sužeistosios pusės skundžiasi skausmais. „Kodėl tuomet gulite ant tos pusės?“ – klausdavo ji paciento. „Jie nežino, bet mes tai suprantame. Nes toji pusė į langą.“
Netolygus ir įvairus apšvietimas atgaivina erdvę
Kai girdžiu tokius pasakojimus, imu galvoti, kad nors technologijos smarkiai pagerino mūsų sveikatą bei gyvenimo lygį, sykiu nuskurdino išmintį, kurios turėjome, kai mūsų santykis su aplinka nebuvo reguliuojamas tokios gausybės skalių ir valdymo rankenėlių. Užuot įkūrę ugnį ar atvėrę langą, pakrutiname termostato ratelį. Užuot užvalgę gydančio augalo, praryjame piliulę. Gyvenimas patogus ir efektyvus, bet mokame už tai atitolimu patys nuo savęs; pokyčiai mūsų kūne, regis, nebėra susiję su aplinkiniu pasauliu, mes pasiduodame iliuzijai, kad nuo savo aplinkos nepriklausome, ji mūsų neveikia. Todėl ir kuriame tokias aplinkas, kurios stokoja esminių mūsų esybei elementų, spalvos ir šviesos. Nors šviesa ir svarbi, bet džiaugsmingą bei energijos teikiančią aplinką kuria ne tik lumenai. Kai apšvietimo dizainerio Ricko Shavero paklausiau, kokia šviesa yra džiaugsminga, jis pabandė atkreipti mano dėmesį, kokia šviesa tokia nėra.
Aprašydamas biurą, kur neseniai lankėsi, apšviestą fluorescencinių lempų, pakomentavo, kad net joms šviečiant visa erdvė atrodo tarsi „debesų aptraukta“. Biurai skirti bendram apšvietimui, kad sėdint pakaktų šviesos skaityti, bet tokia plokščia, vienoda šviesa sukuria blausią energiją. Pasak R. Shavero, kuris suprojektavo apšvietimo sistemą Getty muziejui bei gausybei privačių namų, „prasiveržiantys saulės šviesos pluoštai kaip tik ir kuria tą džiaugsmingą aplinką“.
Tyrinėjimai patvirtina, kad žmonėms mielesnis įvairesnis, ne tolygus apšvietimas. Tos šviesos kalvelės ir slėniai erdvėje patraukia mūsų žvilgsnį prie įdomesnio objekto, bet dar svarbiau, kad jos ir mus suburia. Kaip pabrėžia Ch. Alexanderis Modelių kalboje, kadangi žmones nesąmoningai traukia šviesa, jie kaip tik ir telkiasi šviesiausiose vietose, kurios tampa gyviausiais bei džiaugsmingiausiais žmonių veiklos telkiniais erdvėje.
Jei erdvė atrodo negyva, galinga priemonė ją atgaivinti yra sukurti sufokusuotus apšvietimo taškus ten, kur norite pritraukti žmones. Sofa prie židinio, kėdė prie lango, valgomasis stalas, užlietas kabančios lempos šviesos, – tokios vietos visuomet kupinos gyvybės, nes mes, panašiai kaip naktiniai drugiai, šviesai atsispirti neįstengiame.
