Energetiniai karai

Vien 2011 m. už elektrą ir gamtines dujas Lietuva Rusijos bendrovėms „Gazprom" bei „Inter RAO" sumokėjo 500 mln. eurų. Joks monopolininkas nesutiks paprastai atsisakyti tokios rinkos, nes energijos ištekliai tapo galingu galios šaltiniu dėl šiame sektoriuje besisukančių milžiniškų pinigų. Kai užsitraukė Rusijos prezidento Vladimiro Putino nemalonę ir buvo pradėtas Kremliaus spausti, tuometis „Yukos" savininkas Michailas Chodorkovskis mėgino gelbėti savo bendrovę – sulieti ją su JAV naftos milžinu „ExxonMobil", tačiau tai nepadėjo – M. Chodorkovskis tebesėdi Rusijos kalėjime, o jo bendrovė, kurios rinkos vertė 2003 m. viduryje buvo priartėjusi prie 30 mlrd. JAV dolerių, sunaikinta. Geopolitinį energetinės nepriklausomybės aspektą sudaro Maskvos siekis atsilošti posovietinėje erdvėje. Beje, Europos Komisijos energetikos komisaras Güntheris Oettingeris energetiką yra pavadinęs V. Putino kariuomene. Nors politiškai priklausome euroatlantinėms struktūroms (Europos Sąjungai ir NATO), mūsų elektros ūkis tebevaldomas iš Maskvos dispečerinės filialo Sankt Peterburge ir priklauso nuo Volgos hidroelektrinių. Knygoje aptariami procesai nuo 2006 m. trijų Baltijos valstybių lyderių pasirašyto vadinamojo Trakų memorandumo, kuriame išvardytos sąlygos ir darbai, kurie tą nepriklausomybę užtikrintų, taip pat tai, ką pavyko nuveikti naftos, gamtinių dujų ir elektros sektoriuose. Be abejo, kai kalbama apie politiškai labai jautrią sritį, neįmanoma nepaliesti ir geopolitinių užkulisių – aistrų dėl energetikos projektų, pavyzdžiui, Visagino atominės elektrinės, netrūko ir netrūksta. Rašytojas, publicistas, kelių knygų autorius ir žurnalo „Valstybė" bendradarbis ne vienus metus profesionaliai domisi geopolitinėmis temomis ir rengia komentarus radijui „Laisvoji banga" bei interneto dienraščiui delfi.lt. Šio autoriaus publicistiniai tekstai ir eseistika publikuoti lietuvių, anglų, vokiečių, rusų, ukrainiečių, moldavų kalbomis.