Etika

Benediktas (Baruchas) Spinoza yra vienas reikšmingiausių Naujųjų amžių pradžios filosofų, nepraradęs aktualumo ir šiandien.

„Etika“ – pagrindinis jo filosofijos veikalas. Jo pavadinimas yra šiek tiek klaidinantis, nes tai nėra etikos traktatas įprasta prasme. „Etika“ – fundamentalus veikalas, kuriame Spinoza taikydamas matematinį įrodymo metodą, tuo metu laikytą vieninteliu, suteikiančiu žinioms tikrumą ir patikimumą, išdėstė savo metafizinę sistemą, gvildeno esmines Dievo, būties ir pažinimo problemas, aptarė žmogaus prigimtį, kūno ir sielos ryšį, emocijų ir proto vaidmenį, laisvės ir valios santykį.

Jo idėjos nuo pat pradžių sulaukė prieštaringų vertinimų ir įvairių interpretacijų. Spinoza buvo laikomas materialistu ir subjektyviuoju idealistu, monistu ir panteistu, racionalistu ir mistiku, laisvamaniu ir fideistu. Vieni jį kritikavo kaip bedievį ir amoralų žmogų, kiti laikė vienišu išminčiumi, sukūrusiu tobulą filosofijos sistemą. G. W. Leibnizas jo filosofiją kategoriškai atmetė ir niekino, o J. W. Goethe rašė: „Jaučiuosi jam labai artimas, nors jo dvasia yra kur kas gilesnė ir tyresnė už manąją.“ G. W. F. Hegelis pareiškė: „Arba Spinoza, arba jokios filosofijos.“ Ginčai dėl to, kaip reikėtų interpretuoti Spinozos doktriną, nesiliauja iki šiol, todėl neblėsta ir domėjimasis ja.