Girių karalius

Mišelis Turnjė (Michel Tournier, g. 1924 m.) – vienas žymiausių XX a. prancūzų rašytojų. Jo kūriniuose, parašytuose kandžiu, dramatišku, subtiliu stiliumi, nagrinėjami esminiai filosofiniai klausimai. Tikrovė juose susipina su fantastika, legendomis. Ši dermė ypač ryški sukrečiančiame romane „Girių karalius“, įkvėptame J. V. Gėtės baladės. Romanas – tikra mitų, ženklų, simbolių giria: Adomas ir Ieva, žmogėdros, Nekaltųjų Vaikelių žudynės, Išėjimas iš Egipto, šv. Kristoforas, nešantis Vaikelį Kristų…

Pagrindinis veikėjas Abelis Tifožas – keistas personažas. Vaikystėje nepatyręs švelnumo, vėliau atbukintas mechaniko amato, jis tampa visuomenės priešu, budeliu ir sykiu auka. Per karą patekęs į vokiečių nelaisvę ir išsiųstas į Rytų Prūsiją, Abelis atsiduria darbo stovykloje. Netoliese yra Gėringo, Romintos žmogėdros, medžioklės plotai. Paskui likimas nuveda jį į Kaltenborno tvirtovę, kurioje įsikūrusi karo mokykla. Tada, ieškodamas šiai mokyklai mokinių, jis tampa Kaltenborno žmogėdra. Daugybė įvykių ir apmąstymų, širdyje įsižiebusi meilė žmogėdrą paverčia šv. Kristoforu.

Ši puiki knyga, pažėrusi aibę inversijų, perversijų, ženklų ir simbolių, teigia, kad kilniausias vyro pašaukimas – būti vaiko nešėju, nes vaikas yra „Kūrinijos šedevras“. Keisčiausia ne tai, kad Abelis tampa žmogėdra, o tai, kad vėliau virsta vyru-motina ir jo begalinis švelnumas sutriuškina teiginį apie Edipo kompleksą.

Romanas „Girių karalius“ 1970 m. pelnė Gonkūrų premiją. Pagal jį vokiečių režisierius V. Šliondorfas sukūrė filmą.