Glesum

Viena įdomiausių šiuolaikinių Lietuvos rašytojų vadinama Rasa Aškinytė romane „Glesum“ imasi sau kaip istorikei artimos temos ir sukuria istoriškai tikrą, mums menkai pažįstamą senųjų laikų pasaulį.

Knygoje „Glesum“ autorė pasakoja apie II amžiuje aisčių žemėse gyvenusią gentį.Labiau nei istorinio tikslumo romane siekiama emocinio, vaizduotės jautrumo. Genties vadas Gondas įsimyli ir pagrobia žavią rudaakę merginą, kurią pats pavadina Glesum (lot. gintaras). Jis turi žmoną Seliją, taigi jausmų trikampis neišvengiamas.

Glesum – stipri ir tvirta moteris, motina. Ji aistringa ir tvirtos valios, puikiai žino, ką gali ji pati ir supranta, kada reikia atsiduoti į likimo rankas.

R. Aškinytė romane „Glesum“ panaudojo užburiančią septynetų magiją. Visas pasakojimas suskirstytas į septynis skyrius, kurie pavadinti Mažųjų Grįžulo ratų žvaigždžių pavadinimais. Visuose skyriuose išskiriami dar septyni poskyriai, kurie atspindi to meto visuomenės sanklodą ir buitišku, ir itin menišku būdu. Istorija pasakojama pasitelkus sniego, vandens, kraujo, rūko, midaus, ašarų ir pieno elementus. Aisčiai vaizduojami kaip gamtai paklusnūs ir ją pažįstantys žmonės, jie vadovaujasi žvaigždėmis, įsiklauso tiek į savo pačių kūnus, tiek į aplinką.

Sniego buvo tiek, kad moteris klimpo iki kelių. Eiti trukdė ir kailiai, besipinantys apie raumeningas, odomis apraišiotas kojas. Moters petys buvo smarkiai sužeistas, iš jo lėtai sunkėsi kraujas. Vos spėjusius nukristi raudonus lašus prarydavo akinanti sniego baltuma.
Moteris buvo visiškai viena. Juto, kad aplink nėra jokio kito žmogaus. Būtų užuodusi ar išgirdusi jo buvimą.

„Aškinytės „Glesum“, mano manymu, yra geriausias iki šiol jos parašytas romanas, apie kurį norėtųsi patosiškai sakyti, kad rašytoja pagaliau pranoko pati save, bet teisingiausia būtų konstatuoti, kad tiesiog grįžo prie savo tikrųjų ištakų, kaip pati sako, bazinio istorikės išsilavinimo.“
Jūratė Čerškutė, literatūrologė

„Lietuvių literatūroje analitiška, skalpeliu besidarbuojanti Aškinytė nelabai į ką nors panaši. Turinti potencialo būti skaitoma ne tik mokslininkų, bet ir hipsterių. Tai komplimentas.“
Emilija Visockaitė, literatūros ir muzikos apžvalgininkė

Rasa Aškinytė – šiuolaikinė lietuvių prozininkė, „Metų knygos 2014“ laureatė, pelniusi apdovanojimą už romaną „Žmogus, kuriam nieko nereikėjo“. Rasa Aškinytė yra parašiusi penkis romanus suaugusiems: „Rūko nesugadinti“, „Lengviausias“, „Žmogus, kuriam nieko nereikėjo“, „Glesum“ ir „Istorija kaip upė“, taip pat pasakojimą vaikams „Beveik varlės“. Ji yra filosofijos ir etikos vadovėlių vaikams autorė.
R. Aškinytė studijavo istoriją, turi filosofijos magistro laipsnį ir dėsto Lietuvos edukologijos universitete.
Rašytojos stilius kritikų dažnai vadinamas gana manieringu, prie kurio reikia priprasti skaitant, tačiau kūrėja liaupsinama už puikiai įvaldytą juodąjį humorą.