Lota iš Pramuštgalvių gatvės

Viename Pramuštgalvių gatvės name gyvena trys vaikai: Jonas, Mija Marija ir Lota. Žinoma, čia taip pat gyvena mama, tėtis ir ... Meškius! Didelis rožinis mamos pasiūtas paršelis, bet Lota mano, kad tai lokiukas, todėl vadina jį Meškiu ir visur su savimi nešiojasi. Šiame Pramuštgalvių gatvės name linksmybėms ir žaidimams nėra galo, tačiau daugiausia išdaigų iškrečia išdykėlė mergytė Lota. Negalima pamiršti ir mielos tetulės Berg, gyvenančios vaikų kaimynystėje. Ji visada džiaugiasi du kartus – pirmąkart, kai Lota pas ją ateina, antrąkart, kai Lota išeina...

„Lota iš Pramuštgalvių gatvės“ – dar vienas legendinės švedų vaikų rašytojos Astridos Lindgren literatūrinis šedevras. Knyga išversta į 35 kalbas ir jau daug metų džiugina viso pasaulio vaikus ir suaugusiuosius. Paskaitykite patys!

Vieną šeštadienį lietus pylė kaip iš kibiro, tad negalėjome eiti į turgų. Bet mes pasiėmėme didelį tėčio skėtį ir vis tiek nuėjome, ir nusipirkome raudonų ledinukų. Namo irgi ėjome po skėčiu ir valgėme ledinukus, buvo labai linksma. Bet Lota tąkart negalėjo išeiti į kiemą, nes siaubingai lijo. – Kodėl šitaip lyja? – paklausė Lota.

– Kad augtų rugiai ir bulvės ir mes turėtume ką valgyti, – pasakė mama.

– O kodėl lyja ir turguje? – paklausė Jonas. – Kad augtų ledinukai?

Mama tiktai nusijuokė.

Kai vakare atsigulėme, Jonas man pasakė:

– Žinai, Mija Marija, kai nuvažiuosime pas senelį ir močiutę, savo darže pasisodinsime ledinukų, o ne morkų, taip bus kur kas geriau.

– Taip, nors morkos sveikiau dantims, – atsakiau. – Laistysime mano žaliu laistytuvėliu, na, tuos ledinukus.

Labai apsidžiaugiau, kad prisiminiau savo žalią laistytuvėlį, kurį turiu kaime pas senelius. Jis rūsyje ant lentynos.

Vasarą mes visada aplankome senelį ir močiutę…