Šimtas metų vienatvės

„Šimtas metų vienatvės“ – klasika, išbandyta laiko. Iki šiol romanas neprarado nei aktualumo, nei populiarumo, o „New York Times“ drąsiai pareiškė, kad tai pirmoji knyga nuo Senojo Testamento laikų, kurią privalu perskaityti kiekvienam. Ir tai įmanoma, nes kūrinio vertimai į įvairias kalbas aplenkė pačią Bibliją.

Rašytojo Gabriel Garcia Marquez romanas „Šimtas metų vienatvės“ tapo literatūrine sensacija, pakeitusia Pietų Amerikos ir viso pasaulio literatūrą. 1967-ais metais Buenos Airėse pirmą kartą išleisto kūrinio tiražai buvo išparduoti per savaitę, o rašytojas tapo pradininku bei visam laikui įtvirtino naują literatūrinį žanrą – magiškąjį realizmą. Romano stilius, kupinas detalių, spalvų ir jausmo, ištrynė ribas tarp realybės ir fantazijos.

Romane pasakojama Buendijų šeimos ir jų įkurto Makondo miesto šimto metų istorija – nuo įkūrimo iki tragiškos pabaigos. Kiekviena iš septynių Buendijų kartų į pasaulį atsineša savo lemtį, patiria savus džiaugsmus, kovoja su savais demonais. Jų visų likimai yra neišvengiamai susiję ir persipynę, formuojantys ne tik žmones, bet ir gimtąjį miestą. Į Buendijų ir Makondo kasdienybę nuolat įsibrauna legendinės asmenybės, įsipina tikri istoriniai įvykiai ir šio pasaulio dėsniams nepaklūstantys magiški nutikimai.

Kūrinys apima plačią tematiką – čia rasite ir meilės, ir vienatvės, taip pat didelio žmonių troškimo po savęs pasaulyje palikti ryškesnį pėdsaką. Knygoje nestokojama magijos, tačiau labiausiai žavi tai, kaip meistriškai autorius panaikina ribą tarp magijos ir kasdienybės, kaip tas natūralumas skaitytoją verčia rimtai suabejoti, kur baigiasi tikrovė ir prasideda fantazijos.

Gabrielis García Márquezas (1927–2014) – žymiausias XX a. Lotynų Amerikos rašytojas, magiškojo realizmo klasikas, Nobelio premijos (1982) laureatas. Jis gimė Arakatakoje (Kolumbija), Karibų jūros pakrantėje. Tėvai Gabrielį, vyriausią iš šešiolikos vaikų, paliko auklėti seneliams – močiutei, aiškiaregei, ir seneliui pulkininkui, Nepriklausomybės karų veteranui. Vaikystės miestelis ir senelių pasakojimai atsispindėjo visoje rašytojo kūryboje. „Jis kuria istorijas nuo vystyklų“, – sakydavo jo senelis.

Labiausiai rašytoją išgarsino romanas „Šimtas metų vienatvės“ (1967) – naujas žodis pasaulinėje literatūroje, magiškojo realizmo pradžia. Meistro plunksna parašyti ir kiti garsūs romanai: „Patriarcho ruduo“ (1975), „Meilė choleros metu“ (1985), „Apie meilę ir kitus demonus“ (1995). 1982 m. rašytojas iš Meksikos grįžo į Kolumbiją, kur gyveno iki mirties kaip įžymiausias savo šalies pilietis.