Stouneris

Pirmą sykį išleista 1965 m. ši knyga nebuvo reikiamai įvertinta. Antram gyvenimui ji prikelta 2003 m., kai pasirodė „New York Books Review Classics“ serijoje. Nuo to laiko apie ją kalba visas literatūros pasaulis. Pastaruoju metu jai skirta ir daugybė tarptautinių apdovanojimų, kūrinys išverstas į kelias dešimtis pasaulio kalbų, o jos autorius drąsiai lyginamas su JAV rašytojais klasikais: Williamu Faulkneriu, Johnu O’Hara, Raymondu Carveriu.

Viljamas Stouneris, sudėtingą vaikystę praleidęs vienoje Misūrio fermų, tėvų išsiunčiamas į koledžą studijuoti agronomijos, bet jaunuolio gyvenimą aukštyn kojom apverčia... septyniasdešimt trečias Šekspyro sonetas. Ir jis, klausydamas savo širdies, prieš tėvų valią žengia pirmą savarankišką žingsnį. Bet, nors ir tapęs studentų dievinamu profesoriumi, jis niekuomet neranda sau vietos išoriniame pasaulyje. Galiausiai užsidaręs savy Stouneris išaukština stojišką savo prosenių laikyseną ir priima vienatvę. Stouneris – ne tik archetipinis amerikietis, bet ir egzistencinis personažas, radęs atšiaurią vienatvės paguodą žiauriame pasaulyje. Jį galima pavadinti tikru Didžiojo Getsbio antipodu.

Johnas Edwardas Williamsas (1922 m. rugpjūčio 29 d. - 1994 m. kovo 3 d.) – JAV rašytojas, anglų literatūros profesorius, labiausiai išgarsėjęs romanais „Stouneris“ (1965) ir „Augustas“ (1972). Jo kūrybos nedaug – parašė keturis romanus ir porą eilėraščių rinkinių. Bet kiekvienas rašytojo tekstas turi išskirtinę literatūrinę vertę.