Tėvo Stanislovo ženklai

2018 metais ant paminklinio Dotnuvos akmens pasirodė stebuklingas kryžiaus ženklas...

Tėvo Stanislovo jau nėra su mumis, bet gyvenimas tęsiasi ir nepaprasti ženklai, vis atsirandantys vietose, pamenančiose jo darbus, nuolat primena iškilųjį vienuolį.

Apie šiuos stebuklingus ženklus pasakoja nauja knyga, skirta vienai šviesiausių Lietuvos asmenybių.

 Devyniolika metų Tėvą Stanislovą Dotnuvoje ir Paberžėje nuolat lankiusi ir ten dirbusi Valentina Šereikienė surinko šio nepaprasto vienuolio kunigo artimos aplinkos prisiminimus, iš kurių po mažą gabalėlį dėliojamas šio Žmogaus portretas: augęs pasiturinčioje šeimoje, bet atsisakęs patogaus gyvenimo, kalėjęs lageryje, bet nekaltinęs savo skriaudėjų, laužęs bažnyčios normas, bet globotas jos vadovybės, kovojęs už žmonių blaivybę ir kvietęs visus arbatos, gelbėjęs žydus ir lydėjęs į paskutinę kelionę nusidėjelius. Taip gimė dar vienas, jau trečiasis, pasakojimas apie Tėvą Stanislovą. Yra daugybė asmenų – labai iškilių ir tiesiog šviesuolių, kurie gerai atsimena nepaprastąjį vienuolį, noriai dalijasi atsiminimais ir pasakoja apie stebuklus, kurie liudija šventus Tėvo Stanislovo darbus.

 Žmonės išeina iš gyvenimo, istoriniai įvykiai ir permainos šalyje diktuoja savo taisykles. Kartais pažįstame žmogų daug metų, tačiau tik atvirai pasikalbėję suvokiame, koks žmogus yra ar buvo šalia. Atminty iškyla prasmingi Tėvo Stanislovo žodžiai: „su žmonėmis reikia kalbėtis širdimi...“.

Kelią pas Tėvą Stanislovą galėjo surasti kiekvienas šios žemės keleivis: ir tvirtai žengiantis, ir parklupęs, ir atgimstantis naujam gyvenimui... Jis niekam negailėjo gero žodžio ir duonos kąsnio...

„Jis yra vaikščiojanti meilė. Žemės jis paėmė tiek, kiek reikėjo, ir iš nieko jos neatėmė. Aš mačiau jame Žmogų, Mokytoją, todėl visa Lietuva veržėsi prie jo.“ - apie Tėvą Stanislovą sakė poetas Justinas Marcinkevičius.