Vidinė tyla yra raktas

Budistai šią būseną vadino upekkha. Musulmonai kalbėjo apie aslamą. Žydai – hishtavut. „Bhagavadgytos“ antrojoje knygoje, epinėje poemoje apie karį Ardžuną, kalbama apie samatvam – proto nuoseklumą, kitaip – vidinę tylą, kuri visada tokia pati.

Graikai tai vadino euthymia ir hesychia. Epikūro sekėjai – ataraxia. Krikščionys – aequanimitas. Anglai – stillness.

Budizmas. Stoicizmas. Epikūrizmas. Krikščionybė. Hinduizmas.

Neįmanoma rasti filosofinės mokyklos ar religijos, kaip aukščiausio gėrio ir rakto į laimingą gyvenimą bei efektyvią veiklą negarbinančios šios vidinės rimties.

Ir kai iš esmės visų senovės išminčių nuomonė dėl ko nors sutampa, tik kvailys atsisakytų tai išklausyti.

Štai kodėl vidinės tylos idėja nėra kažkokia „Naujojo amžiaus“ judėjimo kvailystė ar vienuolių ir išminčių pramanas. Ji būtina mums visiems, nepriklausomai nuo to, ar investuojame į ribotos rizikos fondus, žaidžiame Supertaurės varžybose, vykdome pažangius tyrimus, ar auginame vaikus. Tai kiekvienam žmogui pasiekiamas kelias, vedantis į nušvitimą ir meistriškumą, didybę ir laimę, efektyvumą bei gebėjimą būti čia ir dabar.

Tai raktas į...

... aiškų mąstymą.

... galimybę matyti visą šachmatų lentą.

... gebėjimą priimti sunkius sprendimus.

... savo emocijų valdymą.

... gebėjimą nustatyti tinkamus tikslus.

... įtemptų situacijų valdymą.

... santykių išlaikymą.

... gerų įpročių ugdymą.

... produktyvumą.

... puikių fizinių savybių užtikrinimą.

... pilnatvės jausmą.

... juoką ir džiaugsmą.

Vidinė tyla yra raktas į viską. Į galimybę būti geresniais tėvais, geresniu menininku, investuotoju, sportininku, geresniu žmogumi.

Ji atrakina visus gyvenimo gebėjimus.

Ši vidinė tyla gali būti TAVO.