Visai kaip žvaigždės

Tylėdami jiedu abu dar ilgai žiūrėjo į dangų.

– Angele, – galop prašneko jis, – o kodėl žvaigždės šviečia?

– Jos dega, Berni.

– O, – ištarė ir jo akyse sužiro žvaigždžių ugnis.

Angelei dar nėra dvylikos, bet ji negali sau leisti būti nei vaiku, nei paaugle. Ji turi išdykusį broliuką, kurį nuolat reikia prižiūrėti, nerūpestingą mamą ir tėtį, kuris sėdi kalėjime. Ir ji nežino, kad netrukus jos laukia nauji rūpesčiai ir išbandymai.

Tai pasakojimas apie stiprybę, rūpestį ir gebėjimą atrasti gražius dalykus net ir tomis aplinkybėmis, kai, regis, viskas slysta iš rankų. Apie tai, kad tokiomis akimirkomis mes patys sau galime tapti Šiaurine žvaigžde, kuri stovi vietoje ir visiems paklydusiems keliautojams kantriai rodo kelią. Juk mes visi sudaryti iš tų pačių dalelių, kaip ir žvaigždės.

 ***

Angelei – beveik dvylika, bet savo šeimoje ji kartais jaučiasi vienintelė suaugusioji, turinti ruošti pietus, prižiūrėti užsispyrėlį broliuką Bernį, nuspėti, kaip elgsis nerūpestinga ir greit užsiplieskianti mama ir pasirūpinti, kad kiekvieną šeštadienį visi laiku atvyktų į kalėjimą aplankyti tėčio. Tačiau ne viskas Angelės gyvenime tamsu ir niūru – paslaptingas nepažįstamasis supažindina mergaitę su žvaigždėmis ir žvaigždynais bei primena, kad mes visi, kad ir kokie maži būtume, esame sudaryti iš tų pačių dalelių, kaip ir šie didingi dangaus šviesuliai.

Kinijoje gimusi amerikiečių rašytoja Katherine Paterson (g. 1932 m.) vertinama skaitytojų ir kritikų už daugybę puikių knygų, iš kurių žymiausios – „Tiltas į Terabitiją“ ir „Smarkuolė Gilė Hopkins“. Už nuopelnus vaikų literatūrai Katherine Paterson apdovanota Hanso Christiano Anderseno medaliu.