Vaga.lt puslapyje yra naudojami trys pagrindiniai slapukų tipai.
Naršydami toliau Jūs sutinkate su būtinaisiais slapukais. Taip pat galite sutikti ir su kitų slapukų naudojimu. Slapukų politika.
naujiena
Acta Academiae Artium Vilnensis / 99 Fotografija

Acta Academiae Artium Vilnensis / 99 Fotografija

Internetu:
14,32€
Knygyne:
16,85€

Apie

Šio numerio tema – fotografija, bet ne jos meno tradicija ar naujovės. XX a. 8-ajame dešimtmetyje muziejams pagaliau pripažinus fotografiją menu, menininkai ją atrado kaip neaiškią (kartu ir realistinę, ir kuriančią fikcijas) mediją. Fotografijos ...

Informacija

  • Metai 2020
  • Viršelis Minkštas
  • Puslapiai 367
  • ISBN 000042745373

Knygos „Acta Academiae Artium Vilnensis / 99 Fotografija“ aprašymas

Šio numerio tema – fotografija, bet ne jos meno tradicija ar naujovės. XX a. 8-ajame dešimtmetyje muziejams pagaliau pripažinus fotografiją menu, menininkai ją atrado kaip neaiškią (kartu ir realistinę, ir kuriančią fikcijas) mediją. Fotografijos kritikas Andy Grundbergas ją pavadino „bendra kultūrinių vaizdų apykaitos valiuta“, nes „fotografijos suvokiamos nebe kaip skaidrūs langai į pasaulį, bet kaip kultūros mezgami painūs tinklai“. Nuo tada vizualioji kultūra tapo beribių vaizdų – lengvai reprodukuojamų ir nrturinčių autoriaus – repertuaru, iš kurio bet kas gali skolintis kvazirealybės fragmentus ir panaudoti juos (at)kuriant tapatybes, mitus, erdvės ir laiko iliuzijas, politinius įsitikinimus ar istoriją. Skaitmeninės technologijos šias galimybes dar labiau išplėtė, ypač todėl, kad dabar bet kokius vaizdus galima perkelti į skaitmeninį formatą, transformuoti juos nepaliekant žmogaus rankos prisilietimo pėdsako ir pasidalinti pasaulinio masto virtualybės tinkle.


-----------------------------------------------------------------------------


The topic of this volume is photography, but not its artistic tradition or new dewelopments. When museums finally recognized photography as an art form in the 1970s, artists discovered it as an ambiguous (both realist and fictional) medium. Photography critic Andy Grundberg called it ‘the common coin of cultural image interchange’ because‚ ‘photographs are no longer seen as transparent windows on the world, but as intricate webs spun by culture’. Since then, visual culture has become a limitless reservoir of images – easily reproduced and ‘authorless’– from which one could borrow those fragments of quasi-reality and use them to (re)create identities, myths, illusions of space and time, political convictions or history. Digital technologies have expanded those possibilities even more, especially because now one could translate images of any kind into digital format, transform them without leaving any trace of human hand and share across the world wide web of virtuality.

Rašyti komentarą

    Prastai   Gerai